Theodoro Fontanės romano „Efė Bryst“ analizė

T U R I N Y S

I. ROMANO KOMPOZICIJA …………………..

II. PAVIRŠINĖ ROMANO ANALIZĖ ………………..

1. LAIKAS …………………………

2. ERDVĖ …………………………

2.1. HOEN KREMENAS …………………..

2.2. KESINAS ………………………

2.3. BERLYNAS ………………………

3. PERSONAŽAI ………………………

3.1. EFĖ BRYST ……………………..

3.2. BARONAS FON INŠTETENAS ……………….

3.3. MAJORAS FON KRAMPASAS ………………..

III. ROMANO MENINĖS PRIEMONĖS ………………..

IV. PASAKOJIMO BŪDAS ……………………..

V. LĖMĖJAS …………………………

NAUDOTA LITERATŪRA ……………………….

I. R O M A N O K O M P O Z I C I J A

Romanas yra sudarytas iš 36 skyrių, kurie dažnai dar padalyti į skirsnius. Pagrindinės romano veikėjos Efės istorija apima dvylikos su puse metų laikotarpį. IIstorija prasideda jos susižadėjimu, o baigiasi mirtimi. Romanas yra padalytas į 5 pasakojimo blokus. 1 – 5 skyriai yra ekspozicija, kuriuose aprašomas Efės gyvenimas Hoen Kremene iki jos santuokos. 6 – 14 skyriai yra veiksmo užuomazga ir praneša apie Efės gyvenimą Kesine. 15 – 22 skyriai yra veiksmo vystymasis bei kilimas. Efė susitinka su Krampasu, kas vėliau atveda prie “neatsargaus žingsnio”. Paskutinieji skyriai pilni užuominų apie įvyksiančią katastrofą. 23 – 31 skyriai yra retardacinis momentas, apimantis ramius gyvenimo metus Berlyne iir dvasinės pusiausvyros atgavimą, ir kulminacija, kuomet Inštetenas suranda lemtinguosius laiškus, kurie veda prie dvikovos ir skyrybų. 32 – 36 skyriai yra atomazga. Po trijų vienišų metų Berlyne Efė gali grįžti į Hoen Kremeną, kur neužilgo miršta. Romanas sudarytas simetriškai; ttiek skyrių kiekis blokuose ( 5 – 9 – 8 – 9 – 5 ) yra simetriškas, tiek pats faktas, kad “neatsargus žingsnis” yra įkurdintas romano viduryje. Psichologines pagrindinės veikėjos vystymosi stadijas galima taip pat aprašyti remiantis pasakojimo blokais. Pirmajame bloke Efė yra nerūpestinga mergaitė, antrasis blokas jau aprašo jos kelią į izoliaciją, sąlygotą vedybinio gyvenimo Kesine. Trečiajame bloke Efė nusižengia per “neatsargų žingsnį” visuomenės normoms, kas ketvirtajame bloke veda prie visuomenės atstūmimo ir vienatvės. Penktas ir paskutinis blokas aprašo Efės svarstymą ir atgailą.

II. P A V I R Š I N Ė R O M A N O A N A L I Z Ė

1. LAIKAS

Theodoro Fontanė paskutiniaisiais dviem gyvenimo dešimtmečiais sukurti romanai, tarp jų ir “Efė Bryst”, bene rryškiausiai reprezentuoja vokiečių “poetinio realizmo” savitumą bei laiko romano ( Zeitroman ) žanrą.[ 1 ]

“Efė Bryst” veikmas vyksta Vokietijoje Bismarko laikais, kas tampa aišku jau romano pradžioje, Efei pasakojant apie savo būsimą vyrą: Bismarkas jį labai vertina, kaizeris taip pat, todėl jis ir pasidarė apskrities viršininkas (2). Efei tapus valdininko žmona, aplinką sudaro įvairūs jos būdui priešingi su politika ir šalies valdymu susiję žmonės.

Laikas šiame romane yra labai dažnai nurodomas, kas daro pasakojimą tikroviškesnį, sukonkretina vaizdą: baigėsi rugpjūtis, artėjo vvestuvių diena ( spalio trečioji ) (4), Inštetenas grįžo iš Varcino tik šeštą valandą ryto (10). Nemažiau svarbus ir metų laikas, kuris padeda išryškinti konkrečią erdvę ir pasikeitimus Efės gyvenime. Hoen Kremenas vaizduojamas vasarą arba ankstyvą rudenį, kuomet plieskė skaisti saulė (1), gegužis buvo gražus, birželis dar gražesnis (36), kas padeda sustiprinti teigiamą šios vietos įtaką Efei, nes ji visuomet čia gerai jautėsi. Tuo tarpu į Kesiną Efė atvyksta lapkričio viduryje ir laiške motinai rašo, kad pasiilgo Hafelando oro – čia visados šalta ir žvarbu ( 12). Efės nuopolis taip pat įvyksta šaltuoju metų laiku. Į Berlyną Efė su Inštetenu atsikrausto balandžio pradžioje. Pavasaris – viso ko naujo pradžia ir Efė viliasi, kad čia užmirš Krampasą ir atsikratys sąžinės priekaištų bei pradės naują šviesų gyvenimą.

2. ERDVĖ

Šiame romane yra dviejų erdvių ( Hoen Kremeno ir Kesino ) priešprieša ir personažas ( Efė ), kuris perkerta tų erdvių ribą, t.y. pereina į priešingą jam erdvę. Skirtingos erdvės atstovauja prieštaraujančioms, konflikte dalyvaujančioms jėgoms. Ekspozicija ir atomazga vaizduojama Hoen Kremene, Kesinas yra veiksmo laukas artėjant kulminacijai, o Berlynas, kaip tarpinė erdvė, prišaukia katastrofą su visomis jos pasekmėmis. [ 2 ]

2.1. HOEN KREMENAS

Hoen Kremenas – tai kaimas Hafenlande į šiaurės vakarus nuo Berlyno. Aprašant Hoen KKremeną didžiausias dėmesys yra skiriamas Efės tėvų namams ir sodui. Namas yra didelis, su erdviomis patalpomis ir atvirais langais. Sodas, kur šeima praleidžia didelę laiko dalį, slepia daugelį simbolinių detalių. Saulės laikrodis, heliotropas, laukinės vynuogės, sūpuoklės ir tvenkinys yra Efės būdo atspindys, taip pat ir saulėtų bei šešėlinių elementų mišinys. Saulės laikrodis simbolizuoja greitai prabėgantį laiką ir tuo pačiu laimingas valandas. Ten vėliau yra Efės kapavietė, kas šiai vietai suteikia didesnę reikšmę. Sūpuoklės vaizduoja Efės potraukį nuotykiams ir žavėjimąsi pavojais, tai yra užuomina į jos aferą su Krampasu. Prie tvenkinio Efė kalbasi su draugėmis apie neištikimų moterų likimą. Jos būdavo skandinamos ir tai yra taip pat Efės nuopolio užuomina.

2.2. KESINAS

Kesinas yra slegianti Hoen Kremeno priešingybė. Tai – fiktyvus miestelis, kurį T. Fontanės realistiškai pavaizduoti padėjo Pomeranijos miestuose Kolberge ir Svinemiunde praleisti metai ( nuo 1827 iki 1832 ).[ 3 ] Viskas Kesine veikia svetimai ir grėsmingai. Niūri nuotaika pabrėžia artėjančią Efės vedybinio gyvenimo katastrofą. Kaip ir Hoen Kremene, taip ir Kesine yra nemažai simbolių. Kesinas yra prie jūros, o vanduo Efei visuomet reiškia pavojų iš tvarkos patekti į stichiją. Kita svarbi kraštovaizdžio dalis yra miškas kaip tamsi nusižengimo vieta, kur net ir šviesa yra tamsesnė nei Hoen Kremene. Inšteteno namuose ddaug visokių, ir net labai keistų dalykų (6), kurie nuo pat pradžių daro kraupią atmosferą, kurioje kyla Efės baimė. Ją stebina keistas laivas prieškambary, o už jo ryklys, ir krokodilas[.], mažasis kinas (7) ir ponia Kruzė su savo juodąja višta. Inštetenai gyvena name, kuriame vaidenasi ir kuris stovi fasadu atsigręžęs į centrinę, paplūdimio pusėn vedančią gatvę, o šonu – į nedidelį miškelį tarp miesto ir kopų, vadinamą “Plantacija” (6), kuriame vykdavo Efės ir Krampaso susitikimai. Kaip kontrastas Hoen Kremenui namo Kesine patalpos yra tamsios, o langai užtemdyti sunkiomis užuolaidomis. Veranda yra gatvės pusėje, kas reiškia, kad Inštetenų gyvenimas yra matomas kiekvienam praeiviui. Tai simbolizuoja Efės bejėgiškumą, jos negalėjimą apsiginti prieš visuomenę.

2.3. BERLYNAS

Berlynas yra Efės pabėgimo nuo Krampaso ir jos vyro karjeros ministerijoje vieta. Ryšium su Inšteteno paaukštinimu tarnyboje jie gali sau leisti apsigyventi bute, pro kurio langus girdėti čiulbant Tirgartene kikilius ir papūgų balsus iš Zoologijos sodo (24). Namas yra neseniai baigtas statyti ir tai simbolizuoja naują pradžią. Butas yra šviesus ir tuo panašus į namus Hoen Kremene, kas atsispindi ir Efės nuotaikose. Vaiduokliškuose namuose Kesine ji buvo prislėgta ir vieniša, čia ji yra nesivaržanti ir linksma. Ji vėl dalyvauja aukštuomenės gyvenime, kuris pasiekia apogėjų baliuje, skirtame pagerbti Kaizerį

Vilhelmą. Po skyrybų, kurios reiškia ir visuomeninį nusmukimą, Efė persikrausto į mažą nuomojamą butą Kenigreco gatvėje be sodo ir balkono. Langai laikomi uždari, pro juos matyti įvairūs geležinkelio pylimai (32) – greitieji traukiniai efės vedybinio gyvenimo metais buvo jos ilgesio simbolis – ir Šventojo Mato kapinės už jų.

3. PERSONAŽAI

3.1. EFĖ BRYST

Efė Bryst – kaltai nekalta santuokos laužytoja, savo lengvabūdiškumo auka. Ji visuomet buvo viena mylimiausių vokiečių literatūros personažų, meistriškai sukomponuota ir su daugybe simbolinių ryšių. Septyniolikmetė nerūpestingai laiminga mergaitė, iš kkurios rudų besišypsančių akių tryško natūralus protas, gerumas, ir didelis gyvenimo džiaugsmas (1) nutraukusi išdykeliškus žaidimus su draugėmis susižada su beveik keturiasdešimtmečiu vyru, buvusia jos motinos jaunystės meile. Susižadėjimas Efei yra tarsi naujas žaidimas, ji supasi mielai ant sūpuoklių, žaidžia slėpynių, mėgsta pavojus ir nori būti mičmanu (2). Besisupant Efę aplankanti mintis, kad tuoj nukris, kutena širdį ir kelia saldų šiurpulį (15). Kariškos išvaizdos, ambicingas ir pasitikintis savimi Inštetenas jai žadina nuostabą, bet ne meilę. Ją baugina, kad jis žmogus ssu tvirtais įsitikinimais, kurių ji neturi, tuo pačiu jis toks malonus ir geras jai (4). Jos lengvabūdis pusbrolis Dagobertas fon Brystas taip pat nėra jos vyro idealas, bet Efei svarbiausia, kad su Inštetenu galima pasirodyti ir jis iškils gyvenime (4). JJos romantiniams poreikiams ( japoniška širma prie lovos ir lempa mūsų miegamajam, su raudona šviesa (4)) šioje santuokoje nelemta išsipildyti. Laiškai iš povestuvinės kelionės Italijoje atskleidžia sutuoktinių priešingybes: ji domisi italų kasdieniška buitimi, jis yra pedantiškas meno žinovas, kuris nori ją apšviesti. Tai, kad Efė jau būdama Kesine pasakoja apie savo baimę, kai važiuojant iš Maestros į Veneciją, manė galint įlūžti tiltą, rodo jos abejonę santuoka ir jos painų ryšį su vandeniu, jos pastovios grėsmės dalimi. Efės naujieji namai Kesine atrodo šalti, keliantys baimę ir svetimai egzotiški. Be Gishiublerio čia nėra kitos malonios bendrijos. Kesino aukštuomenė yra vidutiniški, dažniausiai abejotino nuoširdumo žmonės (9). Jos namuose klaidžioja mirusio kino pavidalu pavirtusi šmėkla. Vanduo vis naujomis variacijomis kelia jai grėsmę. Efė nėra llaiminga santuokoje, jai trūksta švelnumo ir dėmesio, kurio Inštetenas jai suteikti negali. Meilės trūkumas Efę daro prieinamą majorui Krampasui. Efės elgesys dažnai lieka mįslingas ir prieštaringas: Jai tikriausiai knieti išsikalbėti, bet širdies atverti nenori, daug ką pasilieka sau, ji ir atvira, ir kartu užsidarius, beveik slapukė; tiesiog pilna priešingybių (5). Ji pasinaudoja pirma pasitaikiusia galimybe atsikratyti savo meilužiu, tačiau pasilieka jo laiškus. Po aferos su Krampasu Efei nenuoda ramybės kaltės jausmas. Kambarinė Johana pasiimė su savimi į Berlyną mažojo kino ppaveikslėlį; pusbrolio anekdotus ji pritaiko sau; atostogų įspūdžiai pavirsta į perspėjimus ( pvz. vietovės pavadinimas Krampas ir aukojimo akmenys prie Hertos ežero ). Net būnat tėvų namuose Efės neapleidžia ją slegianti kaltė ir baimė, kad vieną kartą viskas iškils aikštėn (24). Skyrybas ir vaiko praradimą Efė išgyvena su dideliu skausmu, bet susitvardžiusi ir ori. Ji priima savo likimą. Susitikimas su svetima jai tapusia dukra priveda Efę prie įniršio priepuolio, kuris nukreiptas prieš apgaulingą visuomenę: Aš bjauriuosi tuo ką padariau, bet dar labiau bjauriuosi jūsų dorybe. Prasmekit (33). Tėvų namuose ji tik tariamai ilsisi; ji ten silpsta. Senasis pastorius Nimejeris prižada jai dangų, ir ji miršta susitaikiusi su Dievu ir su žmonėmis, ir su juo (36). Konflikte su visuomene pralaimi individas, kaip moteris netgi negalėdamas pradėti kovos.

3.2.BARONAS FON INŠTETENAS

Baronas fon Inštetenas yra lieknas, juodaplaukis ir kariškos išvaizdos (2) visų gerbiamas apskrities viršininkas, galintis suteikti Efei gerą visuomeninį gyvenimą. Pats jo vardas, Gertas, ir Kesinas yra Efei visiškai nežinomi, keisti. Romano eigoje Inštetenas perima griežto, auklėjančio tėvo vaidmenį. Jis išnaudoja vaiduoklį, kaip auklėjimo priemonę, taip bandydamas prie savęs pririšti savo žmoną. Jo garbė jam svarbiau už viską, asmeniniai jausmai paaukojami vardan visuomenės. Mus tironizuojančios visuomenės normos (27) jį verčia neieškoti susitaikymo su EEfe ir stoti į dvikovą, o tuo pačiu pasirinkti džiaugsmo neteikiantį gyvenimą. Inšteteno ambicijos ir palankumas Bismarkui padeda kilti karjeros laiptais, tačiau laikui bėgant jis supranta, kad po tuo išoriniu blizgesiu maža džiaugsmo, o laimę jis turėjo, bet nebeturi ir nebegali turėti (35). Efė ir Inštetenas tampa prūsiškos gyvenimo sampratos, kuri sutramdo žmogaus laisvės poreikį arba jį už tai baudžia, auka. Visuomenės kritika yra pagrindinė romano mintis.

3.3. MAJORAS FON KRAMPASAS

Majoras Krampasas, Efės meilužis, yra beveik vienmečio, principams ištikimo Inšteteno priešingybė. Inštetenas jį apibūdina kaip neatsakingą, kuriuo negali visai pasitikėti (18), azartišką žmogų. Jis pristatomas kaip Don Žuanas arba širdžių ėdikas, o jo gyvenimo moto: Be legvabūdiškumo gyvenimas nė žiupsnio parako nevertas (16), tai tik patvirtina. Krampasas tiki likimu. Viename iš laiškų Efei jis rašo: Viskas – likimas. Taip turėjo būti (27). Privatus jo gyvenimas neaprašomas, skaitytojas apie Krampasą sužino tik tiek, kiek tai jį sieja su Inštetenais. Iš trumpos pažinties su Krampasu Viulersdorfas sprendžia, kad jis mėgsta gyvenimą, ir kartu yra jam abejingas. Ima viską, bet žino, kad tai ne kažin ko verta (28). Priešingai nei Efei, vanduo, kaip stichija, jam nėra pavojingas: besvarstydamas savo mirties klausimą jis maudosi kai tik devyni laipsniai [.] Baltijoj (16). Literatūriškai išsilavinęs ir savo llengvabūdiškumu giminingas Efei, Krampasas gali suteikti tai, ko jai trūksta santuokoje, tačiau aferą supranta kaip meilės intrigą, ir kaip rodo jo laiškai Efei, nenori palikti savo žmonos.

III. M E N I N Ė S R O M A N O P R I E M O N Ė S

T. Fontanė meistriškai vartoja užuominas, citatas, simbolines detales: neištikimybės, “neatsargaus žingsnio”, pavojaus, nuodėmės, mirties motyvus.[ J.Baj.] Beveik kiekvienoje scenoje randame žemiškų detalių, laiko apribotų įvykių, kurie padeda kurti realybės įspūdį. Tačiau realistinės detalės ne vienu atveju atlieka dar ir kitą, apibendrinimo ar simbolizavimo vaidmenį, tuo kaskart reikalaudamos aktyvaus skaitytojo bendradarbiavimo. [ 3 ]

1. EFĖ – ORO DUKTĖ

Pačioje romano pradžioje Efės motina apibūdina ją tokiais žodžiais: Vis ant trapecijos, vis oro duktė (1). Romane panaudoti sūpimosi, skrydžio, klūpimo ir nuskendimo motyvai charakterizuoja Efės būdą: nesuvaldomą gyvenimo džiaugsmą, jaunatviškumą, laisvumą.

Sūpuoklių paveikslas romane iškyla tris kartus, išryškindamas Efės likimo ir mirties motyvą. Pirmą kartą prieš santuoką, antrą kartą santuokos metu ir paskutinį kartą prieš mirtį. Svaiginantis aukštis Efę veikia kaip dirgiklis, tačiau yra pavojingas: patys stulpai jau buvo pakrypę (7). Artėjant mirčiai Efė supasi ir džiūgauja: Ak, kaip buvo gera, koks gaivus oras, atrodė, skrendu į dangų (35). Tai galima suprasti kaip mirties laukimą

ir jos ilgesį.

Sūpamoji kėdė yra tarsi sūpuoklių pakaitalas, kurioje Efė sėdi jai svarbiais gyvenimo momentais: pirmo susitikimo su Krampasu metu, per antrajį daktaro Riumšiutelio apsilankymą, skaitydama laišką nuo tėvų, būnant Emse, paskutinių prisiminimų apie Krampasą ir vaiko atsižadėjimą metu.

Pasivažinėjimas rogėmis, giminingas sūpimuisi motyvas, romane sutinkamas taip pat tris kartus. Pirmą kartą Efė sako, kad šitaip skristi be galo nuostabu, aš juntu, kaip atsigauna mano širdis ir nyksta baimė (10). Antrą sykį grįžtant iš Ugvalos Efė aiškina Sidonijai fon Grazenab: Nemėgstu oodinių apklotų: jie tokie proziški. O jei ir iškrisiu, maža bėda, kad ir tiesiai į jūrą (19). Tuo trečiasis ir lemiamas motyvo sugrįžimas yra paruoštas ir argumentuotas: kai reikia pakeisti roges, Efė atsiranda vienose su Krampasu, o skrydžio metu išsisprendžia jos likimas .[ 4 ]

“Neatsargus žingsnis” ir klūpimas yra kontrastas ankstesniems motyvams. Krampaso režisuotas spektaklis “Neatsargus žingsnis” yra artėjančio pavojaus užuomina, Inšteteno žodžiai: nenoriu sakyti, kad tai faux pas, šiuo atveju tai netinka (18), tai dar labiau pabrėžia. O Anai ssuklupus prasieda ir pati katastrofa.

Nuskendimo motyvas yra priešingas skrydžiui. Agrastų žievelių nuskandinimas tvenkinyje Hoen Kremene (2), Krampaso pasakojimas apie Heinricho Heinės eilėraštį apie paskendusį miestą Vinetą (17), Sidonijos fon Grazenab aiškinimas Efei, kas per gamtos reiškinys yra šlonas ir šiame ppaaiškinime tokių savokų, kaip šaltinėlis, zogas, pelkė (19) naudojimas yra artėjančio Efės nusižengimo užuomina.

Nuskendinimo motyvui artimas akmens simbolis lydi visą romaną. Agrastų žievelių nuskandinimui yra naudojamas akmuo (2), ant kino kapo guli baltas akmuo (10), grižtant iš Ugvalos Sidonija fon Grazenab įspėja Efę iškrisiančią, jeigu rogės užklius už akmens (19). Be to, minimi aukojimo akmenys prie Hertos ežero (24), o Efei mirus saulės laikrodį pakeičia marmurinė lenta su kryželiu (36). Tuo susijungia motyvų grandinė: nuo sūpimosi ir skrydžio iki klūpimo ir nuskendimo, nuo svaiginančio aukščio iki žemiško akmens.

2. KINO MOTYVAS – INŠTETENAS KAIP AUKLĖTOJAS

Kino motyvas yra viso romano ašis. Apie kiną Efė sužino tik atvykusi į Kesiną, bet nenori išgirsti visos jo istorijos. Tai yra užuomina į tolesnį įvykių vvystymąsi. Vaiduoklis pasirodo jau pirmąją be Inšteteno naktį. Inštetenas nesuvokia jos baimės ir rimtai jos nepriima: vaiduoklis – tai privilegija (10). Krampasas išaiškina Efei tokios Inštetino reakcijos priežastis: jis nori paprastą namą padaryti įdomesniu, pakelti jo vertę, be to, Inštetenas yra auklėtojas, o kinas yra jo sąmoningas bauginimas (17). Efė praranda baimę kinui, kuri virsta sąžinės priekaištais. Johana pasiima paveikslėlį su kinu į Berlyną, ir čia jis primins Efei santuokos ištikimybės sulaužymą.

3. KITI MOTYVAI

Apvalus gėlynas ir saulės laikrodis yra Efės llaimingos, nerūpestingos vaikystės simbolis. Kai Efė yra tėvų namuose Hoen Kremene, šis motyvas sudaro atsipalaidavimo ir nerūpestingo gyvenimo centrą. Heliotropas simbolizuoja Efės ilgesį šilumai ir šviesai, o laukinės vynuogės – gyvenimo Hoen Kremene nevaržomumą ir natūralumą.

IV. P A S A K O J I M O B Ū D A S

Theodoro Fontanės stilistikai yra būdingi keturi principiniai bruožai, kurie gali būti laikytini tipiškais vokiečių literatūros realizmo periodui: bendras realybės siekimas ( Wille zur Wirklichkeit ), tikslus veiksmo vietos fiksavimas, vaizdavimo psichologizavimas ir simbolinio vaizdavimo atskyrimas. [ 4 ]

Romane “Efė Bryst” T. Fontanė pasirodo kaip kritiškai dalyvaujantis, ironiškai arba jautriai reaguojantis stebėtojas, kuris beveik be išimčių išlaiko reikiamą distanciją, kaip jis pats apie tai rašo viename laiške Frydlenderiui: Aš stebiu gyvenimą, ir ypač atidžiai visuomeninį gyvenimą, kaip spektaklį iš parterio vietos Nr. 23 ( T. Fontanės pastovi kaip recenzento vieta Karališkame dramos teatre ) ir seku kiekvieną sceną su menišku susidomėjimu. [ 4 ]

Šalia pasakotojo dialogai tarnauja skaitytojui kaip informacijos šaltinis. Žmogus juose stovi įvykių centre. Šalia kitų pasakojimo priemonių dialogai padeda pristatyti personažus ( Rozvitos apibūdinimas (3)), supažindinti su naujomis erdvėmis ( atvykimas į Kesiną (6)), atskleisti ryšį tarp charakterių ( Efės ir Inšteteno ginčas dėl vaiduoklio (10)) arba pažinti ppsichinę personažų būklę: pageidavimus, baimes, motyvus ( Efė kalba Johanai apie savo baimę (9)).Tiesioginė kalba knygoje sudaro 81,5 procento.

Atskleisti personažų charakterius padeda ir individualus jų kalbos stilius. Inštetenas kalba ilgais sakiniais, kurie yra rūpestingai sukonstruoti, su dažnomis parentezėmis ( pvz.: Nuo šios akimirkos jūs žiūrite ir visados žiūrėsite į mane su užuojauta ( tas jau irgi nelabai malonu ) ir sąmoningai ar nesąmoningai kontroliuosite kiekvieną mano pokalbį su žmona (27).). Be to, jis naudoja svetimžodžius, kaip nenoriu sakyti, kad tai faux pas, šiuo atveju tai netinka (20), ir pateikia pokalbių metu daug literatūros, istorijos ir geografijos bendro išsilavinimo žinių. Efė, priešingai, naudoja nesuvaržytą sakinio konstrukciją, paprastus žodžius, mažai veiksmažodžių ir daug ir- junginių, ypač jei ji yra susijaudinusi ar žaidžia su savo draugėmis ( pvz.: Nutiko, kas turėjo nutikti, kas visada nutinka. Juk jis buvo dar toks jaunas, ir kai atsirado mano tėtis, tada jau bajorijos tarėjas ir Hoen Kremeno ponas, tai nebuvo ko ilgai galvoti, mama už jo ištekėjo ir tapo ponia fon Bryst. O kas paskui nutiko, jūs žinot.paskui atsiradau aš (2).). Vedybinio gyvenimo metu ji pradeda naudoti svetimžodžius. Majoras fon Krampasas dažnai šneka patarlėmis ir posakiais kaip: Kam kartuvės lemtos, tam vanduo nebaisus (15). Jo giliaprasmiškai atrodantys ppasisakymai sudaro distaciją tarp kalbančiojo ir pasakyto.

Romane yra nemažai įterptų laiškų, kurie rašomi pasakojimo eigos metu ( Efės laiškas motinai 12 skyr. ) ar skaitomi ( Grishiublerio laiškai Efei 10 skyr., Rozvitos laiškas Inštetenui 35 skyr.), ar net randami ( Inšteteno rasti Krampaso laiškai Efei 27 skyr. ). Jie suteikia skaitytojui papildomos informacijos apie personažus, laišku forma aprašomas tolesnis veiksmas, o Krampaso laiškų, rašytų Efei, suradimas yra katastrofos priežastis. Įdomi detalė slepiasi ponios Cviker laiške draugei, kurios ranka T. Fontanė pateikia skaitytojui laisvos visuomenės viziją: Bent kol egzistuoja ta nesąmonė su dvikovom, taip daryti jokiu būdu negalima; gal ateinančios kartos galės sau leisti tą laiškų rašymo aistrą ( jeigu tai nebebus pavojinga). Bet mums dar tas laikas neatėjo (31).

V. L Ė M Ė J A S

“Efė Bryst” – labiausiai perkamas T. Fontanės romanas. Jis iki šių dienų yra jo žinomiausias romanas ir buvo daug kartų ekranizuotas.

Romano medžiaga remiasi tikru santuokinės neištikimybės skandalu Berlyne. Rotmistras Armandas fon Ardenė 1886 metais nukovė dvikovoje savo žmonos Elizabetės ( Elzės ) meilužį, pirmosios instancijos teismo Diuseldorfe teisėją Emilį Hartvichą. T. Fontanė pakeitė vardus, vietą, sukeitė abiejų dvikovos dalyvių profesijas, padidino amžiaus skirtumą tarp sutuoktinių ir suteikė romanui tragišką pabaigą. Realioji Elizabetė išgyveno skyrybas ir

visuomenės atstūmimą, tačiau galėjo matytis su vaikais ir mirė tik 1952 metais sulaukusi beveik šimto metų.

Romano žavesys ir vertė be jokios abejonės slypi Efės Bryst personaže, taigi individo esybėje ir likime.Antrąjį romano planą sudaro Bismarko laikų visuomenės kritika. Parodoma, kad santuoka nėra privatus, tačiau visuomenės reikalas. Gyvenimas be visuomenės pripažinimo praranda savo vertę, nes vienam išgyventi izoliaciją yra sunku. Šalia bendros visuomenės tvarkos atgyvenęs aristokratijos garbės kodeksas pasirodo kaip tironas.

Santuokos visuomenėje, kurioje moteris atlieka antrą vaidmenį ir jos asmeninis bei ppilnavertiškas gyvenimas yra apribotas, problematika yra visos Europos antros devyniolikto amžiaus pusės tema. Tai rodo Gustavo Flauberto “Madam Bovary” ( 1857 ), ir Levo Tolstojaus “Ana Karenina” ( 1875 ) romanai. [ 5 ]

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Saulius Žukas. Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos. I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2001.

2. Jadvyga Bajarūnienė. Moteris ir visuomenė Theodoro Fontanės romanuose. Straipsnis knygai: Theodoras Fontanė. Efė Bryst. Ponia Jėnė Treibel. Vilnius: Vaga, 1998.

3. Klaus Becker. Erläuterungen zu Theodor Fontane Effi Briest. Königs Erläuterungen und Materialien. BBand 253. Hollfeld: C. Bange Verlag, 1996.

4. Annemarie und Wolfgang van Rinsum. Realismus und Naturalismus. Deutsche Literaturgeschichte. Band 7. München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 1994.

5. Christian Grawe . Führer durch Fontanes Romane. Ein Lexikon der Personen, Schauplätze und Kunstwerke. Stutttgart: Philipp RReclam jun., 1996.

6. Edda Ziegler unter Mitarbeit von Gotthard Erler. Theodor Fontane Lebensraum und Phantasiewelt. Eine Biographie. Berlin-Weimar: Aufbau-Verlag, 1997.

7. Erich Tettl. Deutschland in Geschichte und Gegenwart. Ein Überblick. Max Hueber Verlag, 1997.