Apsaugos priemonės

Turinys

Evakuacijos keliai 3

Įvairios saugos priemonės 4

Kolektyvinės apsaugos priemonės 4

Individualiosios apsaugos priemonės 4

Filtruojamosios individualiosios kvėpavimo organų apsaugos priemonės 5

Civilinės dujokaukės 5

Pramoninės filtruojamosios individualios apsaugos priemonės 5

Izoliuojamosios individualios kvėpavimo organų apsaugos priemonės 6

Paprastos kvėpavimo organų apsauginės priemonės 6

Odos asmeninės apsauginės priemonės 7

Vaikiškos individualiosios apsaugos priemonės 8

Nukentėjusiojo būklės įvertinimas 9

Literatūra 10Evakuacijos keliai

Nelaimės metu žmonėms ypač svarbu greitai ir saugiai pasitraukti iš

pavojingos vietos, tam reikia visų paskirčių pastatuose įrengti evakuacijos

kelius. Pirmame aukšte tie keliai turi vesti tiesiai į lauką arba tie

keliai koridoriumi ar vestibiuliu turi būti labai trumpi. Bet kuriame

kitame aukšte — koridoriumi į laiptinę, arba tiesiai į laiptinę, iš

laiptinės — tiesiai į lauką, arba per vestibiulį, kuris šiuo atveju turi

būti atskirtas nuo koridorių pertvaromis ar durimis. Evakuacijos keliai

gali vesti ir į gretimą tame pačiame aukšte esančią nepavojingą gaisro ir

sprogimo atžvilgiu patalpą, turinčią tokius pat išėjimus į lauką.

Iš kiekvieno aukšto turi būti numatyti ne mažiau kaip du išėjimai. Kad

vienu metu nebūtų apimti ugnies, jie turi būti nutolę vienas nuo kito ne

mažiau kaip l == l ,5 P (čia P — patalpos perimetras metrais, l — nuotolis

metrais). Tarkim, kad patalpos perimetras P = 100 m, tuomet l = 1,5×10 = 15

m. Sis standarto RSN-133-91 reikalavimas neturi būti pamirštas

projektuojant ir statant naujus pastatus.

Iš rūsio aar žemutinio aukšto pakanka turėti vieną išėjimą, jeigu jų

plotas ne didesnis kaip 300 m2 ir juose būna ne daugiau kaip 5 žmonės.

Jeigu žmonių būna nuo 6 iki 15, reikia turėti antrą, pagalbinį, išėjimą

tiesiai į lauka (kopėčiomis, pro skylę, langą ir pan.).

Evakuacijos keliai turi būti ne siauresni kaip l m, durų plotis — ne

mažesnis kaip 0.8 m, aukštis — ne mažesnis kaip 2 m. Grindys daromos

lygios, nuolydis neturi būti didesnis kaip 1:6. Slenksčiai nepageidautini,

tačiau jie gali būti. Jeigu evakuacijos kelyje aukščių skirtumas didesnis

kaip 45 cm, toje vietoje turi būti padarytos ne mažiau kaip trys laiptelių

pakopos.

Evakuacijos keliams negalima naudoti sraigtinių laiptų, siaurėjančiu

pakopų, besisukančių durų, vartų, nes pavojaus metu jie labai sunkina

gelbėjimosi veiksmus, žmonės gali susižaloti. Įvairūs konstrukciniai

išsikišimai sienose turi būti nne žemiau kaip 2,2 m aukštyje.

Evakuacijos keliai visuomet turi būti laisvi, neužgriozdyti

sulaužytais baldais, gamybinėmis atliekomis ir pan. Durys turi atsidaryti

tik į lauko pusę. Į vidaus pusę jos gali atsidaryti tik tada, kai patalpoje

būna ne daugiau kaip 15 žmonių, taip pat sandėliuose, kurių plotas ne

didesnis kaip 200 m2, išėjimuose ant stogo, jeigu tos durys neskirtos

gelbėtis žmonėms nelaimės metu. Durų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,0

m, tačiau yra ir išimčių (pvz., ant stogo vedančių durų aukštis gali būti

iki 1,5 m). DDurų užraktai turi atsidaryti tik iš vidaus pusės, o raktas

turi būti laikomas visada prieinamoje, gerai žinomoje vietoje. Kadangi

gaisro atveju apšvietimas arba bus išjungtas, arba sugedęs, būtina numatyti

evakuacijos kelių avarinį apšvietimą. Kur reikia, turėtų būti įrengti dūmų

šalinimo įrenginiai.

Evakuacijos keliai turi būti aiškiai pažymėti gelbėjimo planuose,

brėžiniuose. Su brėžiniais reikia supažindinti visus darbuotojus.Įvairios saugos priemonės

Įvykus nelaimei ar susidarius kitokioms ekstremalioms situacijoms,

žmonėms tenka saugotis. Paprasčiausia būtų pabėgti ar išsikelti iš nelaimės

vietos, tik ne visuomet galime taip padaryti. Kartais nespėjama, dažnai

nenorima palikti savo turto, dalis Įmonių turi dirbti ir nelaimės meto

sąlygomis. Visą šalį apėmusios suirutės metu išvykti nebūtų kur,

Reikalingos žmonių apsaugos priemonės tose vietose, kur jie gyvena ar

dirba. Jos būna arba kolektyvinės (grupei žmonių), arba individualiosios

(vienam žmogui).Kolektyvinės apsaugos priemonės

Civilinei saugai būdingi apsaugos statiniai yra slėptuvės. Tai

įvairiai žmonių veiklai įprastomis aplinkybėmis skirti pastatai, kurie taip

pat tinka žmonių apsaugai nuo pavojingų poveikių esant ekstremalioms

situacijoms. Šie pastatai turi dvi lygiavertes paskirtis — žmonių veiklos

ir žmonių apsaugos. Kalbant apie žmonių apsaugą, pirmiausia reikia žinoti,

kokių pavojų norima išvengti. Lietuvai būdingiausiais pavojingais

poveikiais laikytini ekstremalių situacijų sukelti ar tomis aplinkybėmis

atsirandantys žmogaus gyvybei ar sveikatai pavojingi veiksniai.

Kiekvienoje vietovėje pavojingų poveikių derinys būna skirtingas.

Todėl ir slėptuvėms reikalingos įvairios apsauginės savybės. Mūsų šalyje

yra įrengtos keturių tipų slėptuvės, turinčios skirtingus apsaugos lygius.

Slėptuvės konstrukcija ppriklauso ir nuo pastato, kuriame ji įrengta.

Jei slėptuvė užima visą pastatą, ji vadinama atskirąja, jei jo dalį —

įkomponuotąja. Dar skiriamos požeminės (slėptuvės lubos yra žemės lygyje ar

žemiau jo), pusrūsio (pusė slėptuvės yra virš žemės) bei antžeminės —

slėptuvės grindys žemės lygyje arba įgilintos ne daugiau kaip 1,5 m.

Didelės, labai didelės ir ypač didelės slėptuvės paprastai įrengiamos

gamyklose, kuriose dirba daug žmonių.

Dar reikėtų paminėti laikinas slėptuves. Jų gali prireikti kilus karo

ar kitokiam pavojui, trūkstant vietos nuolatinėse slėptuvėse. Jos

įrengiamos pastatų rūsiuose, apatiniuose aukštuose, automobilių saugyklose

ar daržovių sandėliuose ir kitur. Apkase, griovyje ar žeminėje, toliau nuo

pastatų įrengtos priedangos žmonėms slėptis irgi laikomos laikinomis

slėptuvėmis.

Slėptuvių patalpos skirstomos į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinėmis vadinamos patalpos žmonėms, valdymo ar medicinos postas,

slėptuvės įėjimai ir išėjimai iš jos. Pagalbinėmis – oro filtrų ir

ventiliatorių patalpa, tualetai, dyzelinės, elektros skydinė, patalpos

vandens atsargoms laikyti, sandėliai, podėlis maistui, rūbinės viršutiniams

užterštiems drabužiams.

Kiekvienai slėptuvei reikalingi ne mažiau kaip du įėjimai.Individualiosios apsaugos priemonės

Individualiųjų apsaugos priemonių (IAP) sąvoka apibrėžia apsaugos

priemones, skirtas pavienių žmonių apsaugai nuo nuodingųjų (NM),

radioaktyviųjų medžiagų (RM) ir biologinio (bakterinio) aerozolio (B-A)

neigiamo poveikio. Pagal paskirtį IAP skirstomos į individualiąsias

kvėpavimo organų apsaugos priemones (IKOAP) ir individualiąsias odos

apsaugos priemones (IOAP), o pagal apsaugos pobūdį — i filtruojamąsias ir

izoliuojamąsias. IAP yra ir specialios, pramoniniu būdu gaminamos, ir

paprasčiausios, aarba parankinės. Be to, IAP yra skirtingos civiliams

gyventojams, kariškiams ir pramonės ar žemės ūkio darbuotojams.

Nesudėtingos, patikimos ir todėl labiausiai paplitusios IKOAP yra tos,

kurias gamina pramonė (tai įvairios dujokaukės, kvėpavimo aparatai,

apsauginės kameros vaikams ir respiratoriai). Visos jos, išskyrus iš oro

dulkes ir aerozolį valančias, apsaugo žmogų nuo nuodingųjų dujų ar garų

pavidalo medžiagų. Prie paprasčiausių, arba parankinių, IKOAP priskirtinos

dulkėkaukės (audeklinės kaukės, sulaikančios dulkes), vatos ir marlės

raiščiai ir darbe bei buityje vilkimi įvairūs drabužiai.

Dulkes sulaikantys respiratoriai (ŠB-1 „Lepestok“, R-2), dulkėkaukės,

vatos ir marlės raiščiai saugo kvėpavimo organus nuo radioaktyviųjų dulkių,

taip pat nuo antrinio debesies biologinio užkrato, tačiau nesaugo nuo

kenksmingųjų dujų ir garų. Oda apsaugoma dėvint iš gumoto audeklo pasiūtus

kostiumus, apsiaustus, guminius batus ir pirštines.Filtruojamosios individualiosios kvėpavimo organų apsaugos priemonės

IKOAP (dujokaukės, respiratoriai, dulkėkaukės, vatos ir marlės

raiščiai) sudarytos iš dviejų svarbiausių dalių: antveidžio ir filtro orui

valyti. Įkvėptas oras, eidamas pro filtrą, išsivalo ir pro įkvėpimo vožtuvą

patenka po antveidžiu jau švarus. Po to jis iškvepiamas į aplinką pro

iškvėpimo vožtuvą.

Silpniausia dujokaukių vieta — iškvėpimo vožtuvas. Esant netobulai jo

sandarai (pvz., dujokaukės GP-5), kai po vožtuvu patenka stambios dulkės ar

žiemos metu sušalę garų lašeliai, įkvepiant pro iškvėpimo vožtuvą po

antveidžiu gali patekti ir nevalyto oro.

Filtruojamąsias dujokaukes galima naudoti, kai kenksmingos medžiagos

kiekis ore yra ne didesnis kaip 0,5( (amoniako

ne didesnis kaip 1(, anglies

monoksido ne didesnis kaip 2() ir deguonies kiekis ore yra ne mažesnis kaip

18(, be to, turi būti būtinai žinoma, kokia pavojinga medžiaga išsiliejo ar

išsiveržė į aplinką. Visais kitais atvejais būtina naudoti izoliuojamąsias

dujokaukes (izoliuojamuosius kvėpavimo aparatus).Civilinės dujokaukės

Civilinės dujokaukės apsaugo suaugusių žmonių kvėpavimo organus, akis

ir veidą nuo NM, RD, BA ir kitokių kenksmingų medžiagų. Šios dujokaukės

apsaugo tik nuo nuodingųjų, cheminiam ginklui naudojamų medžiagų, todėl,

norint apsisaugoti ir nuo kitų kenksmingų cheminių medžiagų, reikia turėti

papildomas dėžutes.

Gavus dujokaukę, reikia patikrinti jjos dydį ir sudėtį, visų jos dalių

tinkamumą naudoti. Naują dujokaukės antveidį prieš užsidedant iš išorės ir

vidaus reikia nušluostyti suvilgyta vandeniu švaria vata ar skudurėliu, o

iškvėpimo vožtuvą ir jungiamąją žarną prapūsti, kad išdulkėtų talkas.

Naudotą kaukę reikia dezinfekuoti – iššluostyti skudurėliu, suvilgytu

spiritu ar 2( formalino tirpalu.

Dujokaukė veiksminga tik tuomet, kai atitinka galvos dydį.

Civilinės saugos sistemoje labiausiai paplitusios GP-5 (1 pav.), GP-7

bei kovinė dujokaukė PBF.

(1 pav. Dujokaukė GP-5: 1 -filtruojamoji dėžutė; 2-antveidis.) Pramoninės filtruojamosios individualios apsaugos priemonės

Tai dujokaukės, respiratoriai ir kitos vienkartinio naudojimo

savisaugos priemonės. Pramoninių filtruojamųjų dujokaukių paskirtis tokia

pat kaip ir visų filtruojamųjų dujokaukių. Jų filtruojamosios sugeriamosios

dėžutės skirstomos pagal paskirtį ir žymimos atitinkama raide ir spalva.

Didelių matmenų dėžutės būna su papildomu aerozoliniu filtru (tai

rodo balta statmena juosta ant dėžutės korpuso) iir be jo.

Garantinis dėžučių saugojimo laikas – 3 metai.

Pramonėje kvėpavimo organams apsaugoti nuo kai kurių NM gali būti

naudojamos mažų matmenų priešdujinės plastikinės dėžutės, prijungiamos

tiesiog prie antveidžio. Jos gaminamos dviejų tipų: su priešaerozoliniu

filtru ir be jo.

Neturint dujokaukės arba jai sugedus, kvėpavimo organus nuo

radioaktyviųjų dulkių, bakterijų ir dūmų galima apsaugoti respiratoriumi.

Tačiau būtina žinoti ir visą laiką atsiminti, kad respiratorius neapsaugo

nuo nuodingųjų medžiagų. Respiratorius taip pat neapsaugo ir akių, todėl

reikia užsidėti akinius. Jeigu, dėvėdami respiratorių, suprakaitavote,

reikia jį nuimti, nušluostyti ir po 1-2 minučių vėl užsidėti.

Pramonė gamina įvairių respiratorių: pramonėje naudojamus S V-1, RU-

60M, RP-6-67 ir kt. Civilinės saugos sistemoje dažniausiai naudojamas

respiratorius R-2.

(2 pav. R-2 respiratorius: l – filtruojamoji puskaukė; 2 – nosies

spaustukas; 3 — apygalvis (laikiklis); 4 —— įkvėpimo vožtuvas; 5 – iškvėpimo

vožtuvas)Izoliuojamosios individualios kvėpavimo organų apsaugos priemonės

Izoliuojamosios priemonės geresnės už filtruojamąsias tuo, kad jas

galima naudoti nepaisant aplinkos užterštumo bei esant deguonies

nepritekliui (l 8%).

Prie kvėpavimo organus izoliuojamųjų priemonių priskiriami :

• automatiniai kvėpavimo aparatai (dujokaukės), aprūpinantys kvėpavimo

organus reikiamu oro mišiniu iš suspausto oro ar deguonies balionų

arba išskiriantys deguonį iš jo turinčių cheminių produktų;

• kvėpavimo aparatai (dujokaukės), kuriomis švarus oras į kvėpavimo

organus teikiamos žarnomis iš vėdintuvų.

Izoliuojamieji kvėpavimo aparatai skirti kvėpavimo organams, veido

odai ir akims apsaugoti nuo ore esančių kenksmingų priemaišų nepriklausomai

nuo jų kilmės ir kiekio ore, taip pat dirbti ir kvėpuoti netinkamomis

sąlygomis. Dirbti, užsidėję izoliuojamąjį aparatą, gali tik mediciniškai

patikrinti, sveiki, išmokyti ir treniruoti žmonės.

Pramoniniai izoliuojamieji kvėpavimo aparatai skirtas žmogaus

kvėpavimo organams apsaugoti dirbant kvėpuoti netinkamoje aplinkoje,

pavyzdžiui, po vandeniu (iki 20 m gylyje).

Žarninis kvėpavimo aparatas PŠ-1 – tai apsaugos priemonė su savisiurbe

švaraus oro tiekimo sistema. Žarninis kvėpavimo aparatas PŠ-2 – tai

apsaugos priemonė su priverstine švaraus oro tiekimo sistema.

Pneumatiniai kostiumai LG-4 ir LG-5 skirti avariniams ir remonto

darbams radioaktyviosiomis ir kenksmingomis medžiagomis užterštose

patalpose. Jie saugo dirbančiojo kvėpavimo organus ir kūno paviršių nuo

aplinkos.Paprastos kvėpavimo organų apsauginės priemonės

Kitos kvėpavimo organų apsauginės priemonės. Kvėpavimo organus nuo

dulkių, radioaktyviųjų dulkių, bakterijų apsaugo ir audeklo kaukės, vatos

ir marlės raiščiai. Šias priemones pasidaro patys gyventojai, bet jos

neapsaugo nuo nuodingųjų medžiagų.

Dulkių kaukė PTM-1 susideda iš dviejų pagrindinių dalių: korpuso ir

laikančiojo gaubto. Dulkių kaukės korpuse yra angos akims; į jas įdedama

skaidrios medžiagos plokštelės.

Vatinis marlės raištis daromas taip: imamas 100 cm ilgio ir 50 cm

pločio marlės gabalas; gabalo viduryje 30×20 cm plote paklojamas lygus

maždaug 2 cm storio vatos sluoksnis. Neapdėti vata kraštai per visą ilgį.

Iš abiejų pusių užlenkiami (užklojami) ant vatos; marlės galai (apie 30-35

cm) iš abiejų galų perkerpami per vvidurį, kad pasidarytų po porą raiščių iš

kiekvieno galo; raiščiai peltakiuojami (apsiuvami). Apsauginis raištis

naudoti tinka vieną kartą, o paskui sunaikinimas (sudegimas).

Apsauginės kaukės – aukštos technologijos apsauginės kaukės kvėpavimo

organų apsaugai nuo gaisro metu išsiskiriančių dujų ir kaukes nuo

pavojingiausių cheminių dujų, garų koncentracijos, avarijos metu.

Medžiagos, iš kurių pagamintos kaukės, yra visiškai atsparios šarmams,

organinėms medžiagoms ir rūgštims. Kauke gali naudotis vyresni nei 12 metų

asmenys. Platus stiklas leidžia vartotojui matyti panoraminį vaizdą.

(3 pav. Apsauginė kaukė cheminės avarijos atvejui)Odos asmeninės apsauginės priemonės

Odos apsaugos priemonėmis žmogaus oda saugoma nuo radioaktyvių

medžiagų ir mikrobų, taip pat nuo nuodingųjų medžiagų garų. Pagal apsaugos

pobūdį jos skirstomos į:

* izoliuojamąsias (apsiaustai, kostiumai), kurių medžiaga dengta

specialiomis dujoms ir garams nelaidžiomis plėvelėmis;

* filtruojamąsias: tai kostiumai ir kombinezonai iš įprastų medžiagų,

impregnuotų specialiais chemikalais, neutralizuojančias kenksmingąsias

chemines medžiagas.

Izoliuojamojo apsauginio rinkinio OZK paskirtis – drabužių, avalynės

ir įvairių reikmenų apsauga nuo užteršimo kenksmingomis cheminėmis

medžiagomis, biologinėmis ir baktericidinėmis priemonėmis.

Rinkinyje yra: apsauginis apsiaustas OP-1, apsauginės kojinės ir

pirštinės, sveria 3 kg. Rinkinys nėra pakankamai uždaras, todėl paprastai

naudojamas kartu su impregnuotu kostiumu. Apsauginis apsiaustas OP-1

gaminamas iš gumuoto audinio, jis yra su rankovėmis, gobtuvu ir būna 5

dydžių. Kojinės gaminamos iš gumos audinio ar gumos; pado pagrindas

dažniausiai guminis (gali būti brezentinis). Kojinės maunamos ant avalynės

ir pritvirtinamos prie kojų dirželiais ir prie juosmens ddiržo – dirželiais

ar raiščiais. Apsauginės pirštinės būna guminės.

Dirbdamas apsiniaukusiu arba vėjuotu oru, paunksnėje, treniruotas,

riziškai sveikas žmogus su izoliuojančiąja, apsaugine priemone be

pertraukos gali išbūti 1,5 karto ilgiau.

Kostiumas L-l gaminamas 3 dydžių. Tai palaidinė su gobtuvu, kelnės su

kojinėmis, dvipirštės pirštinės ir pošalmis.

Apsauginis kombinezonas ir kostiumas gaminami iš gumuoto audinio.

Kombinezonas yra vientisas, susiūtas iš striukės, kelnių ir gobtuvo.

Kostiumas nuo kombinezono skiriasi tuo, kad striukė su gobtuvu ir kelnės

yra dvi atskiros dalys. Sis komplektas dėvimas dirbant su

radioaktyviosiomis, nuodingosiomis medžiagomis ir smarkiai užkrėstoje

aplinkoje. Juos taip pat tinka dėvėti vykdant žvalgybą.

(4 pav. Paprasčiausios odos apsauginės priemonės: l – striukė su

kelnėmis, 2 – brezentinis arba medvilninis kombinezonas, 3 – paltas, 4, 5 –

pirštinės, 6 – batai, 7 – kaliošai, 8 – guminiai batai.)Vaikiškos individualiosios apsaugos priemonės

1,5—17 m. amžiaus vaikams skirtos vaikiškos dujokaukės, o iki 1,5 m.

vaikams — vaikiška apsaugos kamera KZD-4 (KZD-6).

Civilinės saugos sistemoje naudojamos vaikiškos dujokaukės PDF-D ir

PDF-2D (1,5—7 m. vaikams) bei PDF-Š ir PDF-2Š (7 — 17 m. vaikams).

Vaikiškos dujokaukės PDF-D ir PDF-Š turi filtruojamąją sugeriamąja

dėžutę GP-5, kuri jungiamąja žarna tvirtinama prie kaukės MD-3 (l, 2, 3, 4

dydžiai). Jos taip pat turi krepšelį, specialų pieštuką akinių stiklams (l

dydžio antveidžiui), nerasojančias plėveles (2, 3, 4 dydžių antveidžiui),

apšiltinimo manžetus NMU-2. Šių

dujokaukių trūkumai — palyginti didelis

pasipriešinimas įkvepiamam orui, be to, po kauke kaupiasi iškvėptas, daug

CO2 turintis oras.

Naujausios vaikiškos dujokaukės PDF-2D ir PDF-2Š turi filtruojamąja

sugeriamąja dėžutę GP-7K, o jų kaukė MD-4 yra tokia pat, kaip dujokaukės GP-

7 kaukės. Todėl šios dujokaukės yra geresnės už PDF-D ir PDF-Š, nes neturi

minėtųjų trūkumų.

Norint apsisaugoti su vaikiškomis dujokaukėmis ir nuo anglies

monoksido bei kai kurių pramoninių kenksmingų dujų ar garų, būtina naudoti

papildomas dėžutes DP-1, DP-3, DPG-1, PG-2.

Vaikiškų dujokaukių antveidžio dydis parenkamas pagal vaiko veido aukštį

(atstumas tarp tarpuakio giliausio ir smakro žemiausio taškų) ir veido

plotį (atstumas tarp labiausiai išsikišusių skruostikaulio taškų).

Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams dujokaukes

užmauna suaugusieji:

* atsistoja vaikui už nugaros;

* nuima galvos apdangalą, nubraukia plaukus nuo kaktos ir smilkinių, paima

dujokaukės antveidį už smilkinių ir skruostų juostelių ir prideda prie

veido taip, kad apatinė smakro dalis atsidurtų žemiausiame glaustytuvo

(sandarintuvo) įdubime;

* užmauna antveidį ant galvos rankų judesiu į viršų ir atgal (nuo vaiko

veido), jeigu reikia, pataiso;

* užsega skruostų sagteles (jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams) arba

užriša garantines jjuosteles (ikimokyklinio amžiaus vaikams);

* uždeda galvos apdangalą.

Vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikai užsimauna dujokauke patys.

Maunantis dujokaukę, reikia sulaikyti kvėpavimą, užsimerkti, užsidėti

antveidį ir, įsitikinus, kad jis gerai uždėtas, staigiai iki galo iškvėpti,

atsimerkti ir vėl toliau kvėpuoti.

Nuimant dujokaukę, atsegamos skruostų juostelės, antveidis imamas už

kvėpavimo vožtuvų dėžutės, kiek patempiamas žemyn ir, darant rankos judesį

į priekį ir aukštyn, nuimamas nuo galvos.

Vaikiška apsauginė kamera KZD-4 (KZD-6) susideda iš apvalkalo,

metalinio karkaso, dugno ir diržo.

Kameros apvalkalas susiūtas iš dviejų gumoto audinio gabalų. Į

apvalkalą įtaisyti du difuziniai sugeriamieji elementai ir skaidri plokštė

iš plastiko (langas), pro kuria galima stebėti vaiką. Vaikui prižiūrėti

viršutinėje apvalkalo dalyje įtaisyta gumoto audinio pirštinė.

Metalinis karkasas suteikia kamerai standžią formą. Jis susideda iš

apatinių ir viršutinių apkabų, kurios įstatomos į 4 difuzinių sugeriamųjų

elementų plastikinių rėmų asas. Apatinės apkabos kartu su dugnu iš

palapinės audinio sudaro sudedamąja lovele. Prie viršutinių apkabų

tvirtinamas diržas.Nukentėjusiojo būklės įvertinimas

Žmonės dažnai susižeidžia autotransporto avarijose, namuose ir darbe.

O kilus didelei nelaimei (potvyniui, gaisrui, įvykus avarijai pavojingame

objekte), žmonių sveikatai ir gyvybei gresia dar didesnis pavojus. Galimi

apsinuodijimai, sužeidimai, nušalimai, nudegimai ir t.t. Todėl labai svarbu

mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą.

Pirmosios medicinos pagalbos tikslas — išgelbėti žmogui gyvybę,

sustabdyti tolesnį žalojančių veiksnių poveikį, paruošti ir padėti

nukentėjusįjį nugabenti į gydymo įstaigą.

Nelaimės atveju labai svarbu greitai įvertinti nukentėjusiojo būklę:

nustatyti, kas sužeista, sužalota ir kokią pagalbą jam būtina suteikti.

Labai svarbu sužinoti sužalojimo aplinkybes, ypač tada, kai nukentėjusysis

be sąmonės. Nukentėjusiajam pagalba siūloma teikti taip:

a) įvertinti sužalojimo aplinkybes ir greitai sustabdyti tolesnį žalojančių

veiksnių poveikį (ištraukti žmogų iš degančios mašinos ar patalpos,

užgesinti degančius drabužius, išnešti į gryną orą, išlaisvinti nuo

elektros srovės poveikio, sustabdyti gausų kraujavimą ir t.t.);

b) nustatyti, kas gali būti sužalota, ar negresia nukraujavimas, ar dirba

širdis (ar yra pulsas), ar žmogus turi sąmonę;

c) numatyti, kokią pagalbą jam reikia suteikti ir nuo ko tai pradėti;

d) suteikti būtiniausią pagalbą ir paruošti nukentėjusįjį vežti į gydymo

Įstaiga;

e) vežti jį į gydymo įstaigą ir pakeliui slaugyti tol, kol bus pristatytas

medicinos darbuotojui.

Visais atvejais būtina arba pačiam skubiai iškviesti greitąją pagalbą

telefonu 03, arba paprašyti kitų žmonių. Paskambinus reikia ramiai ir

aiškiai pranešti šiuos duomenis:

* tikslią įvykio vietą;

* sužalojimo pobūdį, nurodyti, kas pažeista;

nukentėjusiųjų skaičių (gal reikės kelių greitosios pagalbos mašinų);

* ar yra mirusiųjų;

* ar įvykio vieta neužteršta nuodingosiomis medžiagomis.

Po to, slaugant nukentėjusįjį arba suteikiant jam pagalba, palaukti,

kol atvyks greitoji pagalba ir paims nukentėjusįjį. Turėdama nurodytus

duomenis, greitoji pagalba atvyks atitinkamai pasiruošusi.Literatūra

1. K. Baikštys, M. Beinoravičius, K. Burneika ir kt. „Civilinės saugos

pagrindai“, „Meralas“, Vilnius, 1996m.

2. P. Čyras, R. Dubonis, R. Šukys, „Civilinė sauga“.