Bulvių agrotechnika

TURINYS

SANTRAUKA 3

ĮVADAS 4

Analitinė dalis 5

Bendros žinios apie augalą ir jo agrotechniką 5

VĖLYVŲJŲ BULVIŲ VEISLĖS. 5

DIRVOS PARINKIMAS BULVĖMS 6

DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMAS 6

BULVIŲ RUOŠIMAS SODINIMUI 7

SĖKLOS KIEKIS 8

SODINIMO TANKUMAS 8

SODINIMO GYLIS 8

BULVIŲ SODINIMAS 9

PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA 10

BULVIŲ DERLIAUS NUĖMIMAS 11

BULVIŲ SANDĖLIAVIMAS 11

BULVIŲ SANDĖLIAVIMAS 11ĮVADAS

Bulvės Lietuvoje paplito XVIII a. pabaigoje. Mokslas ir patirtis rodo, kad mūsų bulvių veislės potencialiai derlingos. Hektare jų galėtų užderėti 500 ir daugiau centnerių. Tačiau šios galimybes dėl grubių auginimo technologijos pažaidimų menkai teišnaudojamos.

Tačiau, mes negalime auginti bulvių, prisimindami tik senolių patyrimą, juo labiau, kad prieškarinėje Lietuvoje bulvių derliui nebūvu dideli.

Dabartinis juo labiau busimas Lietuvos ūūkininkas turi suvokti, jog augindamas žemės ūkio augalus pagal mokslo rekomendacijas, gaus ne tik didelius derlius, bei ir ekonominės naudos.

Kiekvienas bulvių augintojas turi žinoti, jog bulves reikia auginti tik ten, kur jos dera ir tiek, kiek turime jėgų jas auginti pagal agrotechnikos reikalavimus. Neturime tinkamų dirvų bulvėms, tai ir neauginkime jų. Nepajėgiame visko padaryti laiku ir kokybiškai – mažinkime plota. Geriau auginti hektarą ir kasti 300 cnt bulvių, o ne tris hektarus ir kasti po 100 cnt iš hektaro.

.Bendros žžinios apie augalą ir jo agrotechniką

VĖLYVŲJŲ BULVIŲ VEISLĖS.

‘Vilnia‘ – Ši veislė labai derlinga, krakmolingumas – 18 proc., vidutinio vėlyvumo – vėlyva. Pakenčia sausras, atspari fitoftorai, virusinėms ligoms, bulvių vėžiui ir A klasės bulviniams nematodams. Bulvės gerai laikosi žiemą. Kerai statūs, aaukšti, stiebai šakoti, žiedai rausvai melsvai violetiniai su ryškiais geltonais kuokeliais.

‘Vilija‘ – Daugelį metų buvusi populiari ir labiausiai mėgstama maistinė bulvių veislė. Tai seniausia veislė Lietuvoje. Gumbai ovalūs, šviesiai raudoni, sekliomis akutėmis, minkštimas baltas. Krakmolo kiekis –16-19 proc. Nebijo drėgmės pertekliaus, atspari mechaniniams pažeidimams, puviniui, gerai laikosi žiemą. Tačiau neatnaujinant sėklos užsikrečia įvairiomis ligomis, ypač virusinėmis, ir derlingumas sumažėja. Ramybės periodas trumpas, todėl tenka laužyti daigus, o tai mažina derlių.

‘Aistės‘ – Veislė vėlyva, maistinės paskirties. Keras išskleistas, stiebai aukšti. Žiedai balti, žydi gausiai ir ilgai. Gumbai stambūs, gelsvos spalvos, plokščiai apvalūs, sekliomis akutėmis. Lupena tvirta. Prekinių gumbų išeiga 90 proc. Krakmolingumas didelis – 21 proc. Bulvės skanios, išvirtos nejuoduoja, gerai suverda. Veislė atspari bulvių vėžiui, nematodams, fitoftorai. Auga gerai visose ddirvose. Veislės ramybės periodas ilgas.

‘Olev‘- Tai viena iš seniausiai respublikoje auginamų veislių. Veislė vėlyva. Žiedai melsvai violetiniai. Gumbai gelsvi, apskritai ovalūs, ovalus, sekliomis akutėmis, atsparūs daužymui. Lupena ir minkštimas gelsvos spalvos. Krakmolingumas 16—8%. Skonis vidutinis. Ligoms atspari vidutiniškai. Auga visose dirvose. Žiemą gumbai laikosi gerai, sandėliuose negreit sudygsta.

‘Temp’- Veislė vėlyva. Bulvienojai stambūs, aukšti, stiprus, ryškiomis briaunomis, mažai šakoti. Lapų negausu. Žiedai blyškios mėlynai violetinės spalvos. Gumbai baltai gelsvi, stambūs, apvalūs, truputį suploti. akučių nedaug, jos seklios. Tinka mechanizuotai skusti. Lupena ššiurkšti, minkštimas kreminis. Bulvės gerai suverda, sukrinta Krakmolingumas 16—17%. Tinka pramoniniam perdirbimui. Blogai pakelia sėklinių gumbų pjaustymą. Veislė atspari paprastosioms rauplėms. Fitoftorai neatspari. Žiemą laikosi vidutiniškai. Kadangi šios veislės gumbų ramybės periodas ilgas, todėl pavasarį sandėliuose ilgai nedygsta ir būna skanios Pasodinti gumbai dygsta lėtai. Pakankamai gerai auga visose dirvose.

‘Lasunok’-Tai vėlyva maistinių bulvių veislė. Kerai statūs, reti. Stiebai mažai šakoti. Žiedai balti. Žydi ilgai. Bulvės baltos, ovalios, lupena šiurkšti, akutės seklios, minkštimas šviesiai gelsvas (kreminis). Krakmolingumas 15—19%. Skonis geras. Lietuvos sąlygomis ligoms ir fitoftorai bei nematodams neatspari. Žiemą laikosi neblogai Tinka auginti mechanizuotai. Reikalauja derlingų sukultūrintų ir įtręštų dirvų.DIRVOS PARINKIMAS BULVĖMS

Bulvių šaknų sistema menkai išsivysčiusi. Šaknys išsidėsčiusios ariamajame sluoksnyje, kuriame formuojasi derlius. Jos mėgsta nesunkią, purią. Todėl bulvėms sodinti netinka sunkūs moliai ir šaltos bei šlapios dirvos, kur arti gruntinis vanduo. Sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves.DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMAS

Tinkamas žemės dirbimas yra viena iš efektyviausių priemonių bulvių derlingumui didinti. BBulvių šaknys yra palyginti silpnos. Jos nesugeba nugalėti didesnio dirvos pasipriešinimo. Bulvių požeminiams stiebams (stolonams) ir gumbams augti būtina daug oro, pakankamai drėgmės.

Svarbus žemės dirbimo uždavinys — piktžolių naikinimas. Pastaruoju metu žemė bulvėms prasčiau įdirbama — labai piktžolėti bulvių pasėliai. Piktžolės ne tik mažina bulvių derlių, bet ir apsunkina derliaus dorojimą. Manoma, kad piktžolėtose dirvose prarandama daugiau kaip pusė derliaus.

Rudeninis dirvos ruošimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Jei bulvės auginamos po javų, dirvos pradedamos ruošti ražienų skutimu. Jas skusti reikia kiek galima anksčiau, kad sudygtų vienamečių piktžolių sėklos. Ražienų skutimu sunaikinama ir didelė dalis daugiamečių piktžolių, plintančių šaknų atžalomis. Labai varputėtas piktžolėmis užterštas dirvas reikia skusti du kartus. Kai po skutimo sudygsta vienametės piktžolės, dirvą reikia kuo giliau suarti, kad ne įsitvirtintų šakniaatžalės ir kad pakaktų laiko velėnoms arba ražienoms supūti. Dobilienos sulėkščiuojamos lėkštiniais skutikais arba sunkiomis lakštinėmis akėčiomis ir suariamos plūgais su priešplūgiais. Sukultūrintos dirvos ariamos 25—30 cm gyliu. Jei yra varpučio, arimas nupurškiamas herbicidu NTA (30 kg/ha v. m.).

Kartais bulvėms skirtos dirvos pavasarį pradedamos įdirbti pavėluotai, nes pirmiausia ruošiamasi ankstyvųjų kultūrų sėjai. Tačiau jos juk vienos iš sausesnių, greičiausiai pradžiūs-ta, todėl anksčiausia reikėtų pradėti ir įdirbti. Anksti nuakėtos arba negiliai sukultivuotos dirvos greičiau įšyla, daug greičiau ppradeda dygti piktžolės, kurias nesunku sunaikinti kultivatoriais po savaitės nuo I žemės įdirbimo. Iki bulviasodžio žemę reikia įdirbti du tris karius. Paskutinį kartą kultivuojama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos tinka javų, bet ne bulvių sėjai. Sekliai įdirbtoje dirvoje sekliai pasodinamos ir bulvės. Jos priežiūros metu išvartomos ir pasėlys smarkiai praretėja — gera augti piktžolėms.

Mėšlo išvežimo laikas — prieš ražienų skutimą ar prieš rudeninį arimą, ar pavasarį, didesnės įtakos bulvių derliui neturi. Tačiau, pavasarį vežant mėšlą traktoriais, suardoma sunkesnių dirvų struktūra, supuola grumstai ir sunkiau bulves gerai pasodinti, prižiūrėti. Dėl to nukenčia derlius. Jeigu negalima viso ploto iš rudens patręšti organinėmis trąšomis, dalį bulvių verta sodinti po mėšlu tręštų priešsėliu ir tręšti tik mineralinėmis trąšomis. [ hektarą paprastai vežama po 50—80 t mėšlo. Mineralinės fosforo ir kalio trąšos dažniausiai išbarstomos prieš rudeninį dirvų arimą (po 90—120 kg/ha v. m.). Kurių nespėta išbarstyti rudenį, barstomos anksti pavasarį. Azoto trąšomis tresiama prieš bulvių sodinimą, norma —90—120 kg/ha v. m. Tinkamiausios — amonio sulfatas, salietra, karbamidas. Amoniakinis vanduo derlingumą, taip pat didina, tačiau pavasarį gausiau juo patręštos bulvės būna prastesnės kokybės, todėl geriau tręšti iš rudens.BULVIŲ RUOŠIMAS SODINIMUI

Gera bulvių sėkla – tai pagrindinė sąlyga gauti pastovų bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos

ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai, pagal oro sąlygas, reikia ruošti kovo ir balandžio mėnesiais. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada sodinant jie nenusilaužo ir greičiau sudygsta. Gumbai su nesveikais, plonais ir ilgais daigais bei netipiškos veislei formos turi būti atrenkami ir suvartojami maistui arba pašarui. Prieš pat bulviasodį sėklą reikia papildomai patikrinti ir išrinkti visus ligotus gumbus. Tai labai svarbu, nnes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Prieš sodinimą bulvės galėtų būti suskirstytos į trys dalis : smulkūs ( 35-50 g), vidutiniai (51-80 g), ir stambūs (81-110 g ) gumbai. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkius gumbus, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis. Smulkius gumbus rekomenduojama sodinti tik tuo atveju kai jie gauti iš nevirusuotų augalų ir yra aaukštos reprodukcijos. Kai trūksta sėklos arba norima greičiau padauginti naują veislę, labai stambūs gumbai gali būti pjaustomi. Pjaustomi tik visiškai sveiki gumbai prieš pat bulviasodį. Sėkliniuose pasėliuose sodinamos tik nepjaustytos, o maistui ar pramonei gali būti sodinamos ir pjaustytos bulvės. EEsant galimybei geriau sodinti nepjaustytus gumbus.SĖKLOS KIEKIS

Jeigu pasėlis bus lankstus, tai augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus gautas mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę.SODINIMO TANKUMAS

Sodinimo tankumas priklauso nuo bulvių gumbų dydžio, veislių savybių, dirvos, oro sąlygų, auginimo agrotechnikos, trąšų kiekio ir bulvių paskirties. Sodinant smulkius gumbus ar pjaustytas bulves, sėklos reikia 20-30% daugiau. Vėlyvesnės veislės sodinamos rečiau. Sodinant vidutinio stambumo gumbus, didžiausias bulvių derlius gaunamas, kai 1 ha būna 50-55 tūkst. kerų. Sėkliniams pasėliams sėklos reikia apie 20% daugiau. Auginant maistui į 1 ha reikėtų pasodinti ne mažiau kkaip 60 tūkst., o sėkliniuose plotuose –70-72 tūkst. gumbų. Sodinant bulves 60 cm tarpueiliais, eilėje reikėtų sodinti 25 cm atstumais. Sodinant vidutinio dydžio gumbus 60 cm atstumu, vagoje tarp gumbų turėtų būti 30 cm tarpas. Jeigu tarpueiliai 70 cm pločio, tai tarp gumbų turėtų būti 25-26 cm atstumas. Jeigu norima gauti smulkesnių bulvių derlių, tarp gumbų gali būti paliekamas mažesnis kaip 20-22 cm tarpas.SODINIMO GYLIS

Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, sodinimo laiko, bulvių priežiūros būdo, sėklos stambumo ir kkitų sąlygų.Sunkiose priemolio ir molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bulvės ilgai nedygsta, pasėlis išretėja, augalai auga lėtai. Jeigu sausa ir šilta, per daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Sodinant vėlai, gumbus reikia įterpti giliau, kad užtektų drėgmės. Jei ant vagų bus supiltas gana purus žemės sluoksnis, bulvės sodinamos sekliau. Stambias bulves geriau sodinti giliau, o smulkias sekliau. Vagotoje dirvoje bulves geriausiai sodinti 5-10 cm gylyje (lengvesnėse dirvose giliau, o sunkesnėse – sekliau). Sunkesnes, per daug drėgnas ir sunkiau įšylančias dirvas bulves reikėtų sodinti 5-6 cm gylyje, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8-10 cm. Į sukultūrintas normalaus drėgnumo smulkesnes dirvas bulves galima iš karto sodinti 7-8 cm gylyje. Lengvose priesmėlio ir smėlio dirvose tikslinga sodinti 10-12 cm gylyje. Tokiose dirvose labai sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Jei sodinama anksti, kai dirva drėgna ir nepakankamai įšilusi, tuomet bulves reikia įterpti sekliau 6-8 cm gylyje. Į sausą įšilusią dirvą gumbus reikia pasodinti giliau. Reikia atsižvelgti ir į sodinamų gumbų stambumą: smulkesnius sodinti 1-2 cm sekliau, o stambesnius – 1-2 cm giliau rekomenduojamo sodinimo gylio. Sodinti giliau kaip 12 cm visais atvejais yra nuostolinga, nes bulvės bblogiau dygsta, gaunamas mažesnis ir blogesnės kokybės derlius.BULVIŲ SODINIMAS

Geriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas Lietuvoje yra balandžio III ir gegužės I dekados. Šiaurės Lietuvoje sunkesnės dirvos įšyla vėliau, todėl čia bulves gali tekti sodinti ir gegužės viduryje. Pagrindinis sodinimo laiko kriterijus visais atvejais turi būti dirvos temperatūra.Sodinant reikia žiūrėti, kad gumbai kuo mažiau daužytųsi, nes per žaizdas ar net nedidelius įdrėskimus patenka puvinių sukėlėjų, kurių gausu dirvoje, o puviniais užsikrėtę gumbai nesudygsta ir pasėliai išretėja. Anksčiau pasodintų bulvių derlius būna didesnis, o gumbuose susikaupia daugiau krakmolo. Tačiau bulvėms anksti sudygus gali nušalti daigai. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant beveik –2 C temperatūrai. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai. Pradėjus bulviasodį, visas bulves reikia pasodinti greitai. Optimalus bulvių sodinimo laikotarpis yra 7-9 dienos. Parastai pirmiausia sodinamos ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo veislės, skirtos vartoti anksti, po to vėlyvesnės veislės. Sėkloms ankstyvąsias bulves galima sodinti ir vėliau, nes jų gumbai subręsta gana anksti.

BULVIŲ KENKĖJAI

Bulvinis nematodas – tai karantininis bulvių kenkėjas. Apsikrėtusios nematodų lervomis bulvės būna skurdžios, bulvienojai trumpi, smulkūs, gelstantys nuo apačios, šaknys smulkios, vielomis apipuvusios, gumbai smulkūs ir negausūs. Ant nematodų pažeistų bulvių šaknų matyli gelsvi grūdeliai – cistomis virtusios patelės. Lervos juda dirvoje vvisą vegetacijos periodą. Bulvinis nematodas plinta per žemėtus gumbus, žemės dirbimo įrankius bei mašinas.

Kolorado vabalas -vabalai ir lervos apgraužta bulvių lapus, stiebus, žiedus. Labai apgraužtuose keruose gumbų užauga 40-50% mažiau. Žiemoja vabalai dirvoje. Vasarą, pradėjus dygli bulvėms, vabalai pradeda misti bulvių lapais. Čia jie poruojasi, deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Pradžioje jos lapuose išgraužia skylutes, suėda lapkočius ir net stiebus. Lervos padaro didžiausią žalą bulvėms.

Amarai – bulvėms kenkia apie 10 rūšių amarų. Labiausiai paplitę šunobeliniai, agurkiniai, persikiniai ir paprastieji bulviniai amarai. Gyvena kolonijomis ant daigų viršūnių ir apatinėje lapų dalyje. Amarai čiulpia augalų sultis. Pažeisti lapai susisuka, susiraukšlėja, gelsta. Daigai būna netiesūs, silpniau auga ir vystosi.. amarai yra virusinių ligų platintojai.PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA

Pasėlių priežiūra priklauso nuo bulvių sodinimo būdo. Lygiu paviršiumi pasodintų bulvių pasėlis iki sudygimo akėjamas, o joms sudygus purenamas ir kaupiamas. Pasodintų vagomis bulvių pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus. Prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka daryti kaupikais. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Mažiau kartų įdirbtus tarpueilius, užauga daugiau piktžolių, mažėja bulvių derlius. Dažniausiai bulves reikia kaupti 2-3 kartus.Tarpueiliai pradedami kaupti ir purenti tada, kai bulvės išauga 10-14 cm aukščio.

Jeigu lengvesnėse dirvose sausringais metais bulves naudingiau purenti negu kaupti, tai sunkesnėse, ypač lietingais metais, tenka kaupti du, o kartais ir tris kartus, suformuojant aukštesnes vagas. Svarbu, kad pasėlių dirva visuomet būtų labai puri ir nesusikauptų vanduo.Tarpueiliai purenami 10-12 cm gyliu, prie augalų paliekant 10-12 cm apsauginę juostą. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas – sunaikinti piktžoles iir palaikyti purią dirvą. Priesmėlio dirvose normaliomis sąlygomis tarpueilius reikėtų purenti ne giliau kaip 8-12 cm, kai orai sausi – tik-5-6 cm gyliu.Paskutinį kartą kaupiamos iki 25 cm paaugusios bulvės (prieš butonizaciją). Tada baigiamos formuoti vagos. Kaupiant vėliau, gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių priežiūros darbus reikia atlikti gana sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai pablogėja augalų augimo sąlygos.BULVIŲ DERLIAUS NUĖMIMAS

Bulvės kasamos tik visiškai subrendusios, kai bulvienojai pageltę ir ggumbai lengvai atsiskiria nuo stolonų. Bulviakasį reiktų baigti iki spalio 10 dienos.Bulves galima kasti kombainu arba bulviakase. Bulviakase iškastas bulves reikia surinkti tą pačią dieną. Vidutinio vėlyvumo bulvės kasamos – rugsėjo pradžioje, vėlyvąsias veisles- rugsėjo trečią dekadą. Jį suvėlinus patiriami ddideli nuostoliai, nes pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms daug bulvių lieka neiškastų, jas labiau puola ligos.Nuimant bulvių derlių vėsesniu oru, labiau pažeidžiami gumbai.BULVIŲ SANDĖLIAVIMAS

Bulves galima laikyti saugyklose, rūsiuose, kapuose, tranšėjose ar duobėse.Geriausiai bulvės išsilaiko saugyklose, kuriose įrengta aktyvioji ventiliacija. Labai svarbu švariai išvalyti saugyklas, nes bulvių puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, daigų liekanose, žemėje ir kitose atliekose. Reikia išvalyti ne tik patalpą, bet ir ventiliacijos kanalus, ertmes po aruodais ir saugyklos aplinką. Daugiausia ūkininkai bulves laiko rūsiuose. Svarbu, kad bulvės rūsiyje būtų sausos, gerai vėdinamos, neperšaltų rūsio sienos. Reikėtų padaryti ne aukštesnius kaip 1,5 m aruodus. Jie daromi iš sausų lentų ir sukalami taip, kad tarp lentų būtų 2-3 cm platumo plyšiai. Aruodo grindys turėtų būti 15-20 cm pakilusios nuo žžemės, kad prie bulvių iš apačios patektų oras. Aruodų sienas geriau daryti išardomas, tuomet vasarą jas galima išnešti į lauką ir išdžiovinti. Reikėtų nepilti į vieną aruodą įvairių veislių bulvių, taip pat nemaišyti užaugusių įvairiose dirvose. Tinkamiausia rūsyje oro temperatūra –2-4o C, santykinis drėgnumas – 80-85%. Bulvių kaupams reikia parinkti aukštesnes ir sausesnes dirvas. Labai gerai, kai bulvės kaupuojamos nuo šiaurės ir rytų vėjų apsaugotose vietose. Kaupus reikėtų daryti pailgus, galais nukreiptus į šiaurę ir į pietus, kad žiemą mažiau ppakenktų šalti šiaurės vėjai, o pavasarį labai neįšildytų saulė. Rekomenduojamas kaupo ilgis yra 1,5-2 m, o aukštis apie 1 m. Kad kaupuose vyktų natūrali ventiliacija ir bulvės geriau vėdintųsi, išilgai kaupo apačioje reikia įrengti vėdinimo kanalą iš lentelių su tokiais tarpais, kad pro juos nebyrėtų bulvės. Kanalas daromas trikampio formos 30×40 cm. Jo galai turi išeiti į išorę ir iš galų būti bent po 0,5 m ilgesni už patį kaupą. Supylus bulves į kaupą, jo viršuje dedamas viršutinis vėdintuvas. Vietoj viršutinio gulsčiojo vėdintuvo galima pastatyti keletą stačių kanalėlių vėdintuvų su stogeliais virš kaupo. Supiltos į kaupus bulvės uždengiamos maždaug 40 cm storio šiaudų sluoksniu. Kaupo viršus uždengiamas storiau. Geriausiai tinka žieminių javų šiaudai. Šiaudai apipilami 40-50 cm storio žemių sluoksniu. Visą rudenį kaupų vėdintuvai turi būti atviri. Apatiniai vėdinimo kanalai užkemšami, kai oro temperatūra nukrinta iki 5oC šalčio, o viršutiniai – kai būna 8-10oC šalčio. Atšalus orui iki –15oC, jie uždengiami mėšlu. Vienas iš svarbiausių kaupų trūkumų yra tas, kad, esant žemai aplinkos temperatūrai, negalima kaupo atidaryti ir išimti bulvių. Ekologiniuose ūkiuose tokį sandėliavimo būdą reikėtų pasirinkti tik tuomet, jei neturime sandėlių ar rūsių. Smėlio dirvose bulves galima išlaikyti ir duobėse. Tačiau jose laikyti galima tik nedidelį bulvių kiekį. Duobės ggylis turėtų būti apie 1-2 m pločio ir 2 m gylio. Pripylus apie 1,5 m bulvių, ant viršaus uždedama šiaudų. Duobės viršus apklojamas lentgaliais, po to šiaudais. Ant viršaus užpilama maždaug 0,5 m žemių sluoksnis. Norint, kad iš tokios duobės bulves būtų galima paimti ir žiemą, viršų reikia uždengti šiaudų stogeliu.