Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba ir rinkodara
TURINYS
ĮVADAS…………………………4
1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO YPATUMAI……………………..6
1.1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ…………………………6
1.2. EKOLOGINIO ŪKIO SERTIFIKAVIMAS…………………………7
1.3. EKOLOGINIO ŪKIO STIPRIOSIOS IR SILPNOSIOS PUSĖS BEI EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO MOTYVACIJA…………………………10
2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBA IR SUVARTOJIMAS…………………………13
1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMINTOJAI……………..13
1.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS APIMTYS…………..14
1.3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PASIŪLĄ BEI PAKLAUSĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI…………………………17
1.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų paklausą lemiantys ir ribojantys veiksniai…………………………17
1.1.2. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūla………………18
3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ APLINKOS VVEIKSNIŲ ANALIZĖ…………………………21
1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PIRKĖJAI IR KONKURENTAI……….23
4. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ RINKODAROS ELEMENTŲ ANALIZĖ…………………………24
1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAI, JŲ SAVYBĖS IR PLĖTRA………..24
1.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gyvavimo ciklas…………..24
1.1.2. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pakavimas……………..26
1.1.3. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklinimas……………..27
1.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ KAINODARA IR KAINŲ POLITIKA…….28
1.3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PASKIRSTYMO SISTEMOS ANALIZĖ……30
1.4. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ RĖMIMO ANALIZĖ……………35
5. LIETUVIŠKŲ EEKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS PERSPEKTYVOS INTEGRACIJOS Į ES KONTEKSTE…………………39
1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PELNINGUMAS…………….39
1.2. LIETUVIŠKŲ EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS…………….41
IŠVADOS…………………………44
LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………46
PRIEDAS…………………………48
ĮVADAS
Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformą, privatizuoti kkolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekė sukurti našesnį, orientuotą į rinką, konkurentabilų, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorių Lietuvoje.
Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomiškai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.
Lietuvos ekologinio žemės ūkio plėtra prasidėjo sudėtingu šaliai periodu, kuomet tuo pačiu metu vyko daugelis ūkio reformų, ppraktiškai daugiau stabdančių nei skatinančių bet kokią ūkinę veiklą. Be to, iki Nepriklausomybės atkūrimo, šalies žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai nebuvo orientuoti į rinką ar vartotoją, kas neskatino jų domėtis rinkodaros svarba ir pritaikymu gaminių realizavime. Todėl atkūrus Nepriklausomybę, tiek įprastinio, tiek ekologinio ūkininkavimo žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai bei perdirbėjai susidūrė su rinkodaros žinių trūkumu. Tai ypač aktualu ekologiškų produktų gamintojams ir perdirbėjams, kadangi ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai – specifinė prekė rinkoje, ir būtinai reikia mmokėti naudoti rinkodaros sistemos elementų naudojimo teikiamais privalumais, kad būtų užtikrintas norimas ūkio pelningumo lygis ir, be abejo, patenkinti vartotojų poreikiai.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir rinkodarą. Darbo tikslui įgyvendinti yra keliami tokie uždaviniai:
1. Išanalizuoti ekologinio ūkininkavimo ypatumus, apibrėžiant ekologinio ūkininkavimo esmę, išaiškinant ekologinio ūkio sertifikavimo taisykles bei išnagrinėti ekologinio ūkio stipriąsias bei silpnąsias puses ir ekologinio ūkininkavimo motyvaciją;
2. Išstudijuoti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir suvartojimą, pateikiant ir apibūdinant ekologiškų produktų gamintojus, išanalizuojant jų gaminamos produkcijos apimtis bei nustatant ekologiškų produktų pasiūlą bei paklausą lemiančius veiksnius;
3. Išnagrinėti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų aplinkos veiksnius, atsižvelgiant į rinką, valstybės paramą bei pirkėjus;
4. Išanalizuoti ekologiškiems žemės ūkio ir maisto produktams taikomas rinkodaros sistemos priemones, apibūdinant ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gyvavimo ciklo, kainodaros ir kainų politikos, paskirstymo bei rėmimo ypatumus ir naudojamas rinkodaros strategijas.
5. Išstudijuoti lietuviškų ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos perspektyvas integracijos į Europos Sąjungą kontekste, apžvelgiant ekologiškų produktų gamybos ir perdirbimo pelningumą bei plėtros perspektyvas.
Nagrinėjant ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir rinkodarą, tyrimo objektu yra laikoma ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai ir jų produkcija, o tyrimo dalykas – ekologiškų žemės ūkio ir mmaisto produktų gamyba bei taikomos rinkodaros priemonės. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos ir jų rinkodaros teoriniai pagrindai analizuojami naudojantis specialios literatūros bendraisiais tyrimo metodais – Lietuvos ir užsienio autorių mokslinių, mokymo metodinių leidinių, periodinės literatūros logine analize ir sinteze, palyginamąja analize bei grafinio modeliavimo metodais.
Lietuvoje yra prielaidos ekologiškų produktų gamybai: palanki ekonominė ir ekologinė situacija, didėjanti vidaus ir užsienio ekologiškų produktų rinka, valstybės parama, nacionalinis ir tarptautinis sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” pripažinimas, suteikiantis galimybes eksportuoti ekologiškus produktus. Įvairių šalių Vyriausybių atstovai pripažįsta, jog ekologinis žemės ūkis yra ateities ūkio modelis ir šio ūkio plėtrai turi būti skiriamas didelis dėmesys bei parama.
1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO YPATUMAI
1.1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ
Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairove. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apykaitos ciklas. Ekologinės žemdirbystės sistema labai apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių naudojimą ir taip padidina maisto produktų bei pašarų gyvybingumą (15, 9-10 p).
Ekologiniai ūkiai turi laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų. Ekologinis ūkis turi būti sertifikuotas, visa produkcija turi būti pažymėta ekologiškai švarios produkcijos sertifikavimo ženklu. Turi būti parengtas ekologinio ūkio vveiklos planas, sudaryti sėjomainų, tręšimo planai, įgyvendinta nustatytos formos apskaita.
Ūkininkavimo, taikant ekologinės žemdirbystės sistemas, ypatumai:
sėjomainose būtina auginti ankštinius augalus;
laukams tręšti naudoti organines trąšas ir gerai pagamintus kompostus;
sudaryti palankias sąlygas daugintis sliekams ir kitiems mikro- bei makroorganizmams;
Kad mažėtų maisto medžiagų nuostoliai, reikia:
gerai atlikti žemės dirbimo bei augalų priežiūros darbus;
per dažnai nepurenti žemės, saugoti dirvožemį nuo pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medžiagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei suslėgimo;
laikytis tinkamų žemės dirbimo ir sėjos terminų;
sėti tarpinius augalus;
gerinti dirvožemio struktūrą;
plėsti daugiamečių augalų plotus.
Kad nesutriktų maisto medžiagų balansas, reikia nuolat tikrinti maisto medžiagų atsargas dirvožemyje. Trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti, tačiau tręšti reikia laikantis ekologinei žemdirbystei keliamų reikalavimų (15, 9-10 p).
Ekologinė gyvulininkystė yra svarbi sudėtinė ekologinio žemės ūkio sistemos dalis. Laikant gyvulius, susidaro uždari maisto medžiagų apytakos ciklai, kaupiamos organinės trąšos, tikslingiau panaudojami žemės plotai, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas, vartotojams siūlomi įvairesni maisto produktai (7). Gyvulių reikėtų laikyti tiek, kiek reikia organinėms trąšoms sukaupti išsaugant natūralias ganiavos sąlygas. Pirkti pašarai neturėtų sudaryti daugiau kaip 10% viso naudojamų pašarų kiekio (15, 9-10 p).
Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš chemizuoto į ekologinės gamybos ūkį. Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie (6,
9 p.):
gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktus;
ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;
palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlingumą;
taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems resursams;
auginti gyvulius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savybes;
mažinti aplinkos taršą;
išsaugoti biologinę įvairovę;
maksimaliai išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes, juos saugant ir perdirbant;
žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pagrindinius poreikius tenkinančias gyvenimo sąlygas, saugią darbo aaplinką, galimybę gauti pelną, jausti pasitenkinimą darbu.
Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje ir tuo pačiu prisideda prie paklausos didėjimo. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų maisto produktų gamybos sistemoje.
1.2. EKOLOGINIO ŪKIO SERTIFIKAVIMAS
Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kkad produkcija (procesas, paslauga) atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Šią procedūrą gali atlikti:
– pirmoji šalis – gamintojas, tiekėjas;
– antroji šalis – pirkėjas;
– trečioji šalis – nepriklausomas asmuo ar organizacija (6, 9 p.).
Dažniausiai sertifikuoja trečioji šalis, t.y. fizinis ar jjuridinis asmuo, kuris pripažintas nepriklausomu nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Produkcija sertifikuojama turint tikslą patvirtinti, kad ji atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus, užtikrinančius jos nekenksmingumą sveikatai, turtui, aplinkai bei saugą gyvybei. Sertifikavimas būna privalomas ir savanoriškas.
Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas. Apsisprendimas sertifikuoti ūkį ar įmonę dažnai pagrįstas noru realizuoti produktus ekologiškų produktų rinkoje, kurioje paklausa didesnė už pasiūlą ir produktų kaina didesnė nei įprastinių produktų.
Ekologinio žemės ūkio sertifikavimas yra šios gamybos metodo arba sistemos sertifikavimas. Ekologiškų produktų sertifikatas liudija, kad produktai yra pagaminti šioje sistemoje pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus, t.y. nusako produktų kilmę. Kilmė negali būti nustatyta įvairiais produktų analizės metodais, kaip tai daroma kitose produktų kokybės sertifikavimo sistemose. Ekologinių produktų gamybos procesas ppagal nustatytas taisykles, produktų kilmė garantuoja jų kokybę. Gamybos proceso sertifikavimas yra kartu produktų ir kokybės sistemų sertifikavimas, nes yra tikrinamas visas gamybos procesas nuo aplinkos sąlygų, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui.
Ekologiniame ūkyje sertifikavimo objektai yra šie (6, 10 p.):
• Gamintojai -jų žemė, gamybos pastatai;
• Gamybos sistema – gamybos ir perdirbimo metodai, procesai, dokumentacija;
• Produktai – jie ženklinami ekologinio žemės ūkio sertifikavimo programos ženklu. Šis ženklas informuoja vartotojus, kad produktai yra sertifikuoti.
Ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai keliami ddideli reikalavimai. Ji turi būti konfidenciali, patikima, objektyvi, nepriklausoma, kompetentinga, nesudėtinga, savarankiška, finansiškai efektyvi, atvira, informatyvi. Šių kriterijų prioritetus nustato pačios gamybos ir sertifikavimo sistemos sąlygos, rinkos bei bendrieji sertifikavimo reikalavimai, tačiau svarbiausi kriterijai visada yra kompetencija, objektyvumas ir savarankiškumas. Kai kurie kriterijai atrodo prieštaraujantys vienas kitam, pvz., atvirumas ir konfidencialumas (slaptumas). Tačiau taip nėra. Konfidencialumo dokumentai apibrėžia, kokia informacija yra konfidenciali, o kokia atvira. Atvira informacija yra ekologinio žemės ūkio taisyklės, inspektorių ir tarybos narių sąrašai, sertifikuotos žemės ūkio produkcijos ir gamintojų sąrašai ir kt. Visa kita informacija sertifikavimo sistemoje yra konfidenciali. Atvirumo principas reiškia, kad sertifikavimo programoje gali dalyvauti visi norintys, įsipareigoję vykdyti nustatytus reikalavimus.
Pagrindiniai sertifikavimo sistemos elementai yra (6, 10-11 p.): taisyklės (standartai), tikrinimas, sertifikavimas, ženklinimas, informacija. Vienas iš svarbiausių sistemos elementų yra standartai. Pagrindiniai tarptautiniai standartai yra:
1. Europos Sąjungos reglamentas 2092/91 dėl žemės ūkio produktų ekologiškos gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo.
2. IFOAM pamatiniai standartai ekologinio žemės ūkio produktams gaminti ir perdirbti.
3. FAO/WHO Ekologiškų produktų gamybos programa.
Pagal tarptautinius dokumentus ruošiami nacionaliniai kiekvienos šalies standartai, pritaikyti vietos sąlygoms.
Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas yra Ekologinio žemės ūkio taisyklės. Taisyklės harmonizuotos su Europos Sąjungos dokumentais: reglamentais 2092/91, 1804/99, 331/2000 ir kt. Šios taisyklės numato ekologiškų produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, rrealizavimo taisykles produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų ženklu. Taisyklėse yra šie skyriai: ekologiškų produktų sertifikavimas, aplinkos sąlygų vertinimas, augalininkystės, gyvulininkystės, specialioji produkcija; ekologiškų produktų perdirbimas; realizacija, ženklinimas. Čia yra tokie privalomi priedai: trąšos ir augalų apsaugos priemonės, veterinariniai vaistai ir preparatai, leidžiami naudoti ekologiniame ūkyje, pagalbinės medžiagos, kurias galima naudoti perdirbant ekologiškus produktus ir kiti.
Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė VšĮ “Ekoagros”, o Žemės ūkio ministerija pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo darbus. Ši įstaiga tikrina ir sertifikuoja ūkius, perdirbimo ir realizavimo įmones, viešojo maitinimo įmones, gaminančias ekologiškus produktus, taip pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamyboje, pvz., augalų apsaugos priemones, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, ir kt.
Ekologiškų produktų gamybos sertifikavimo procedūrų schema yra tokia (6, 11 p.):
prašymas sertifikavimui;
prašymo nagrinėjimas ir sprendimas;
sutarties sertifikavimo darbams pasirašymas;
tikrinimas;
produkcijos pavyzdžių tyrimas (jei to reikia);
sprendimas suteikti ūkio statusą;
sertifikato įforminimas ir išdavimas;
sertifikuotos produkcijos kokybės stabilumo, sertifikato ir sertifikavimo ženklo naudojimo tikrinimas.
Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo pirmiausia susipažįsta su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, paruošia ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą, jjų laikymo ir produkcijos laikymo sąlygas. Ūkininkas pateikia sertifikacijos įstaigai prašymą bei duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašo su EKOagros sertifikavimo darbų sutartį.
Sertifikacijos įstaiga “Ekoagros”:
paskiria tikrintoją, kuris tikrina, ar pareiškėjas ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet);
neradus pažeidimų, išduoda Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatą.
Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis yra nuo 2 iki 3 metų. Atlikus reikalingus patikrinimus, EKOagros išduoda Ekologinės gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais metais išaugintai produkcijai) (6, 11-12 p.).
Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus ekologiškų produktų ženklu. Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse.
Lietuvai tapus Europos Sąjungos šalimi ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu ES ženklu. Šio ženklo galimą naudojimą, jo dydį, spalvą apibrėžia EEB reglamentas 331/2000. Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų ūkių ir įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.
1.3. EKOLOGINIO ŽEMĖS ŪKIO STIPRIOSIOS IR SILPNOSIOS PUSĖS BEI EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO MOTYVACIJA
Ekologinio žemės ūkio stipriosios pusės. (6, 12-13 p.)
Ekologinis ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.
Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką
nuo taršos.
Didėja vartotojų ir gamintojų susidomėjimas produktų kokybe ir aplinkos apsauga.
Pastovus ekologinės gamybos ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.
Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas, kuriasi produktų realizavimo kooperatyvai.
Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su Europos Sąjungos reikalavimais.
Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema. Sertifikacijos įstaiga “Ekoagros” turi tarptautinę IFOAM akreditaciją.
Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš Europos Sąjungos struktūrinių iir tarptautinių fondų, užsienio specialistų konsultacijos.
Leidžiami periodiniai informaciniai ekologinio ūkio leidiniai: “Ekoūkis: gamyba, mokslas, rinka”, “Ekologinio ūkio naujienos”, “Gaja informuoja” ir kiti; parengtos TV laidos, filmai, straipsniai spaudoje.
Ekologinio ūkio silpnosios pusės. (6, 13 p.)
Ekologinis ūkininkavimas neįteisintas kaip prioritetinė ūkio šaka.
Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkių valstybinės paramos sistema.
Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.
Trūksta ekologinės gamybos ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų pperdirbimo, eksporto plėtrai.
Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.
Trūksta informacijos apie ekologiškų produktų vartojimo naudą.
Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema – neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos rinkodaros priemonės.
Ūkininkai neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų iir vadybos žinių.
Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais.
Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonė, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka.
Ekologinio ūkininkavimo motyvacija.
Ekologiniu ūkininkavimu šiandieniniame žemės ūkyje yra sprendžiamos tokios problemos: ekologinės/aplinkosauginės – žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, materialinių ir energetinių sąnaudų mažinimas ir aukštos kokybės, saugaus maisto bei žaliavų išauginimas; ekonominės – vietinių išteklių panaudojimas, galimybė produkciją realizuoti aukštesne kaina; socialinės – darbo vietų kaime padidinimas, nedidelių ūkių išsaugojimas ir kultūrinės – dvasinės žemdirbio kultūros ugdymas, savos etnokultūros puoselėjimas. Tik gerai suvokdamas ekologinio ūkininkavimo prasmę, ūkininkas gali ryžtis nelengvai, bet reikšmingai veiklai, ir tik tokiu atveju ši veikla bus sėkminga.
Ekologinio ūkininkavimo motyvacija domimasi ddaugelyje šalių, kuriose išplėtotas ekologinis žemės ūkis. Šveicarijoje dar aštuntame dešimtmetyje atlikta ekologiškai ūkininkaujančių apklausa parodė, kad 26% iš jų perėmė tėvų ir protėvių tradicijas, 10% – dėl neigiamo cheminių medžiagų naudojimo žemės ūkyje vertinimo, 20% – suvokė ekologinio ūkininkavimo prasmingumą, 11% – turėdami sveikatos sutrikimų, 9% – tikėdamiesi geriau spręsti ūkio ekonomines problemas ir 24% – vedami dvasinių paskatų. Nagrinėjant ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje dešimtmetį, galima teigti, jog pirmieji šia kryptimi pasuko išsilavinę ir suprantantys ekologinio ūkininkavimo ekonominę naudą kaimo aatstovai (4).
Labai svarbu, kad ūkininkų ekologinio švietimo programose greta būtinų praktinių klausimų, būtų numatytas ir ekologinio ūkininkavimo motyvacijos stiprinimas globaliniame ir lokaliniame šios veiklos kontekste. Labai svarbus ir maisto vartotojų švietimas, ekoproduktų pranašumo propagavimas. Didėjanti ekoproduktų paklausa skatins ir ekologinių ūkių plėtojimą, jų skaičiaus didėjimą bei ekologiškai išaugintų maisto žaliavų perdirbimą. Visus šiuos uždavinius būtina numatyti žemės ūkio plėtros strategijoje.
2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBA IR SUVARTOJIMAS
2.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMINTOJAI
Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993 metais. Tais metais sertifikuoti devyni ūkiai, kuriems buvo suteiktas pereinamojo laikotarpio į ekologinį ūkį statusas. Ekologinių ūkių skaičius kasmet didėjo (1 lentelė). 2001 metais jau buvo sertifikuoti 290 ūkių, iš jų 135 ekologiniai ir 155 pereinamojo laikotarpio ūkiai, 8 perdirbimo įmonės bei 11 kitų įmonių (1 priedas).
1 lentelė
Ekologinių ūkių skaičiaus ir jų užimamo žemės naudmenų ploto kitimas
1993-2001 metais Lietuvoje (22)
Ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja, ir yra visos prielaidos tolesnei ekologinio ūkio plėtrai. Tai lietuviškos ūkininkavimo tradicijos, minimalus cheminių medžiagų panaudojimas, Vyriausybės parama, orientacija į Vakarų rinką, ekologiškų produktų paklausa. Ekologiniam žemės ūkiui Lietuvoje yra teikiama finansinė parama. Lietuvoje reikėtų turėti ekologinių ūkių tiek, kad jų plotas užimtų bent 1% žemės naudmenų – kaip būtiną ssąlygą ekologiškų produktų rinkai išjudinti. (6, 6 p.). Šiuo metu turime tik 0,2% žemėnaudos, kur vyrauja ekologiškų pašarų, grūdinių kultūrų, bulvių ir daržovių bei vaisių ir uogų gamyba.
Viena stambiausių ekologiškos produkcijos gamintoja ir platintoja yra VŠĮ “Tatulos programa” (Požeminio vandens apsaugos nuo užteršimo ir ekologiškai švarios žemdirbystės vystymo intensyvaus karsto zonoje tikslinė programa), įsikūrusi Biržuose 1993 metais (iki perregistravimo 1997 m. – fondas “Tatula”). Ji jungia 146 narius: 126 ūkininkus (iš jų 41 ūkininkas turi ekologinio ar pereinamojo ūkio sertifikatą), 16 įmonių (iš jų 3 turi ekologinės įmonės sertifikatą), 3 žemės ūkio bendroves, 1 kooperatyvą, 1 daržovių realizavimo klubą (22).
1990 metais buvo įkurta ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, kuri nuo 1991 metų tapo IFOAM nare. “Gaja” vienija ūkininkus ir visus, besidominčius ekologiniu žemės ūkiu; bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio organizacijomis, besidominčiomis ekologiniu žemės ūkiu bei pataria ekologinio ūkininkavimo klausimais (22).
Taip pat galima paminėti kitus stambiausius ekologiškos produkcijos gamintojus – Rasa ir Edmundas Samauskai (Varėnos r.), Bronė Pugžlienė (Varėnos r.), Jadvyga Balvočiūtė (Akmenės r.), Stefa Ambrozienė ir Vytautė Matusevičienė (Jonavos r.), Jonas Račickas (Prienų r.), Vytautas Pranas Taura (Biržų r.), Jonas Lučka (Kauno r.), Kaniūkų ŽŪB (Ignalinos r.), ŽŪKB “Grikštaičiai” ir KB “Vėžaičiai” (Klaipėdos r.), UAB “Alantos agroservisas” (Molėtų r.), Vytautas Kondrotas ((Telšių r.) bei daugelis kitų.
2.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS APIMTYS
ES šalys, JAV ir Japonija yra didžiausios ekologiškų produktų gamintojos. Daugelyje rinkų ekologiški produktai užima apie1-1,5 proc. visos maisto produktų rinkos arba mažiau. Kai kuriose šalyse – Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje šis procentas siekia 2 – 3 ar daugiau. Tyrimai rodo, kad pirkėjų poreikiai ekologiškiems produktams labai smarkiai auga didesnėse rinkose ir šalyse, ir tūkstantmečio pabaigoje bus 5-10 proc. visos maisto produktų rinkos (2 lentelė).
Austrija turi daugiausiai ekologiškų produktų fermų, palyginus su bet kuria kita ES valstybe ir turi labai gerai išvystytą mažų ūkių ekologiškų produktų tinklą. Ekologiškų produktų pardavimai sudaro apie 5 proc. visų maisto produktų pardavimų. Manoma, kad ekologiškų produktų pardavimai turėtų pakilti iki 10 proc. per 5-10 metų, importuojama apie 30 proc. visų parduodamų ekologiškų produktų (13).
Belgija – maža ekologiškų produktų rinka. Importas sudaro 50 proc., gamyba kasmet padidėja 5 proc., bet tai vis dar yra nauja ir neįprasta žmonėms. Ekologiškų produktų pardavimas sudaro tik 1 proc. nuo visų pardavimų (13).
Danija – palyginus maža rinka, bet kaip ir Švedija turi gana stiprų savo ekologiškų produktų rėmimo sistemą. Pardavimai sudaro apie 3 proc. nuo visų maisto produktų pardavimų. Rinkoje dominuoja du pagrindiniai perdirbėjai ir vienas pardavėjas.,
tačiau yra daug nedidelių importuotojų (13).
Vokietija – didžiausia ekologiškų produktų rinka Europoje – apie 2 milijardai USD per metus, iš kurių 50 proc. importuojama. Ekologiškų produktų pardavimas vis dar didėja, po 30-40 proc. per metus, Vokietija viena galėtų parduoti tiek ekologiškų produktų, kiek ir visos ES šalys kartu paėmus. Kai kurių ekologiškų produktų pardavimas sustojo nes nebėra jokių naujovių – duona, šviežia mėsa ir pan. Bet dėl šalies ekonominio spaudimo paklausa yra toliau didinama (13).
Nyderlandai – maža rinka, nes palyginus nnedidelė populiacija – 15,4 mln. žmonių, bet turi labai tvirtas tradicijas kaip ekologiškų produktų reeksportuotojas. 80 proc. visų importuojamų ekologiškų produktų yra reeksportuojami iš šalies. Ekologiškų produktų rinka sudaro 1,5 proc. visos maisto rinkos (13).
Švedija – populiacija – 8,8 mln. gyventojų, tačiau du perdirbėjai ir pardavėjai užima apie pusę ekologiškų produktų rinkos (13).
Didžioji Britanija – Ekologiškų produktų apyvarta sudaro 445 mln. USD per metus, iš kurių 70 procentų importuojama. Pastaruoju metu suaktyvėjo visos paskirstymo grandinės grandys ir rinkos augimas padidėjo nnuo 1-2 proc. iki 7-8 proc. (13).
2 lentelė
Europos ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų rinka (13)
Gyventojų skaičius Ekologiškų produktų apyvarta
(mln. USD/metus) Ekologiški produktai (proc.) bendroje rinkoje Importuojama ekologiškų produktų (proc.)
Austrija 6,0 200 5 30
Belgija 10,5 75 1 50
Danija 5,2 150 3 25
Vokietija 81,5 2000 1,2 70
Olandija 15,4 230 1,5 60
Švedija 8,8 200 3 30
Didž. Britanija 58,5 445 2 70
Ekologinės gamybos ūkiuose derlius paprastai gaunamas mažesnis nei chemizuotuose. Derliaus skirtumai ekologinės gamybos iir įprastiniuose ūkiuose priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, jie yra skirtingi įvairiose šalyse ir regionuose. Varpinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose paprastai yra 30-40% mažesnis nei įprastiniuose. Analizuojant bulvių derlius įvairiose šalyse, absoliutus ir santykinis derliai labai skiriasi, todėl apibendrinančias išvadas apie derlių skirtumus skirtingose žemdirbystės sistemose sunku padaryti. Daržovių ir ankštinių javų derlius dažnai ekologinės gamybos ūkiuose yra net didesnis nei įprastiniuose ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis arba lygus, atsižvelgiant į naudojimą (6, 14 p).
Lietuvos žemės ūkio universitete atliktų palyginamųjų žemdirbystės sistemų tyrimų duomenimis, miežių derlius ekologinėje žemdirbystės sistemoje buvo 39%, žieminių kviečių apie 24% mažesnis nei intensyvioje chemizuotoje žemdirbystės sistemoje. Derliaus sumažėjimas Šveicarijos ekologinės gamybos ūkiuose vidutiniškai visiems augalams buvo tik 12%, palyginus su vvidutinio intensyvumo chemizuota sistema, žieminių kviečių derlius gautas 11-14% mažesnis (6, 14 p.).
Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausi pokyčiai gamyboje yra pereinamuoju laikotarpiu iš įprastinio ūkio į ekologinės gamybos, vėliau šis kitimas nėra toks staigus arba visai išnyksta. Pereinamojo laikotarpio pradžioje derlius labai mažėja, vėliau pradeda didėti, o kai kada net ir viršija chemizuoto ūkio derlių (3 lentelė).
Daugeliu atvejų pastebimas derliaus didėjimas ilgėjant ekologinio ūkininkavimo laikotarpiui (padidėjimas ypač pastebimas auginant žieminius kviečius ir morkas). Lietuvoje tokių duomenų dar nėra, nes tik 114% ūkininkų (2000 m. duomenys) ekologiškai ūkininkauja daugiau kaip penkerius metus, pusė ūkininkų – 1 ar 2 metus.
3 lentelė
Vidutiniai augalų derliai ekologinės gamybos ir įprastiniuose ūkiuose t/ha (6, 15 p.)
Derliaus kitimą iš dalies galima paaiškinti biologiniu perėjimo efektu, t.y. agroekosistemos ir ypač dirvožemio prisitaikymu prie naujų gamybos sąlygų. Adaptacijai reikalingas tam tikras laikas, kurio metu sistema “įveikia” padidėjusį piktžolių, kenkėjų ir kitų veiksnių poveikį, neigiamai veikiančių žemės ūkio augalų derlių. Derliaus didėjimą taip pat galima paaiškinti geresniu ekologinio ūkininkavimo metodų įsisavinimu (6, 15 p.).
Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ekologiniai ūkiai yra didesni nei chemizuoti. Darbo sąnaudos ekologiniuose ūkiuose 10-20% didesnės nei chemizuotuose, atsižvelgiant į ūkio specializaciją.
Ekologinių ūkių pasėlių struktūra užsienio šalyse labai skiriasi nuo chemizuotų ūkių. Čia didesni pašarinių javų, ankštinių, daržovių, bulvių ir mažesni varpinių javų plotai. Lietuvoje pasėlių struktūra ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose yra panaši, tik ekologiniuose ūkiuose santykinai daugiau auginama daržovių, ankštinių javų ir bulvių. Didžiausią sertifikuotos žemės dalį sudaro žalienos (1 pav.) ir varpiniai javai, likusią dalį – daržovės, bulvės, vaisiai ir uogos bei kt. (6, 15 p.).
1.3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PASIŪLĄ BEI PAKLAUSĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI
Europos ekologiškų produktų rinka smarkiai išaugo per paskutinius 5 metus, tačiau kai kuriose šalyse (Austrijoje, Vokietijoje), kai kkuriems produktams augimas sulėtėjo. Taip yra dėl to, kad kai kurių produktų rinka yra persotinta, taip pat dėl užsienio prekybos politikos ir kitų šalių spaudimo.
1.3.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų paklausą lemiantys ir ribojantys veiksniai
Paklausą lemiantys veiksniai
Susirūpinimas maisto saugumu. Tai vienas iš pagrindinių faktorių, sąlygojančių paklausą. Maisto baimė, ypatingai Didžiojoje Britanijoje privertė žmones pagalvoti apie jų valgomo maisto pasekmes jų organizmams ir sveikatai (13).
Aplinkosauginės priežastys. Europiečiai yra labiau išsilavinę ir labiau domisi aplinkosaugos procesais. Jie labiau kreipia dėmesį į valgomo maisto pagaminimo sąlygas. Dabar ypač stebima ir kontroliuojama maisto produktų gamyba vaikams (13).
Vartotojų orientacijos pokyčiai. Kai kuriais atvejais ekologiškų produktų pirkimą galima palyginti su sandalų pirkimu hipių eros laikais, nes kai kurie žmonės jaučia komfortą juos pirkdami ir visiškai nesigilindami į teigiamas produkto savybes (13).
Platesnė informacija. TV, radijas ir kitos visuomenės informavimo priemonės taip pat daro įtaką (13).
Aprėpimas. Maisto saugumas ir aplinkosauga.
Didesnis pasitikėjimas.
Produkto prieinamumas. Atsiradus ekologiškų produktų supermarketuose jie žymiai lengviau pasiekiami.
Pakankamos pajamos. Ekologiški produktai yra maždaug 30 proc. brangesni už įprastus maisto produktus. Ekologiški produktai tapo vieni pirmųjų prabangos prekių maisto rinkoje (13).
Paklausą ribojantys veiksniai (13)
Kaina. Tai vis dar ribojantis veiksnys daugeliui pirkėjų. Didelės kainos labai sulėtina rinkos plėtimąsi.
SSkirtumas tarp kainų. Stengiamasi išvengti šio faktoriaus trumpinant perpardavėjų grandinę.
Prieinamumas. Kai kuriuose regionuose ekologiškų produktų neįmanoma išauginti, o transportavimo išlaidos labai padidina kainą ir apriboja paklausą.
Rinka. Kai kurie importuotojai ir perdirbėjai atsisako įvežti ir remti ekologiškus produktus, nes jie mažiau apsimoka nei įprasti maisto produktai.
Genetiškai nemodifikuoti organizmai. ES organizacija IFOAM nepripažįsta genetiškai apdorotų produktų, o šie labai pakėlė pardavimų lygį Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje.
Parama. Yra remiami tik ekologiški produktai kaip visuma, o konkrečiai kokio nors produkto rūšis neremiama.
Ekonomika. Ekologiškų produktų rinka, ypač Vokietijoje yra didinama naudojant tam tikrą ekonominį spaudimą. Dalis pirkėjų atsisako pirkti ekologiškus produktus dėl aiškiai patiriamo spaudimo.
Nepakankamas kiekis rinkoje.
2.3.2. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūla
Sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius ir plotas Lietuvoje nuolat didėja, todėl išauginama vis daugiau ir įvairesnės žemės ūkio produkcijos. Taip pat didėja vietovių, kuriose renkama natūralioji produkcija, atitinkanti “Ekologinio žemės ūkio taisyklių” reikalavimus, plotai. Ūkininkai ir natūraliosios produkcijos tiekėjai gali pasiūlyti šių sertifikuotų ekologiškų žemės ūkio produktų (4 lentelė).
4 lentelė
Ekologiški žemės ūkio produktai Lietuvoje 2001 metais (22)
PRODUKTAS KIEKIS, tonomis
Kviečiai 1000
Rugiai 1200
Miežiai 540
Avižos 190
Grikiai 280
Bulvės 1000
Morkos 580
Kopūstai 280
Burokai 190
Svogūnai 250
Pupelės (šviežios/šaldytos) 12
Grybai (švieži/šaldyti) 5
Vaistažolės 10
Jautiena 500
Kiauliena –
Triušiena –
Paukštiena –
Kiaušiniai –
Pienas 50
Obuoliai, kriaušės, svarainiai ir kiti vaisiai (švieži) 1920
Iki šiol didžiausią dalį ekologiniuose ūkiuose išaugintų produktų ūkininkai realizuodavo šviežius tiesiog iš namų, prekyvietėse bei mugėse, prekybos įmonėse,
ir tik nedidelė dalis šių produktų buvo perdirbama. Šviežių vaisių, grybų, uogų laikymo trukmė yra trumpa, todėl dalis išaugintos ar surinktos produkcijos turi būti perdirbama, tuo pačiu išplečiant ekologiškų produktų asortimentą. Iki šiol ekologiškų produktų perdirbimas Lietuvoje vyko gana lėtai, nemažą dalį išaugintos produkcijos ūkininkai perdirbdavo savo ūkyje, taikydami vieną iš paprasčiausių perdirbimo būdų – džiovinimą. Džiovinami vaisiai, vaistiniai ir prieskoniniai augalai, grybai. Ypač platus džiovintų vaistinių ir prieskoninių augalų asortimentas: ženšenio šaknys, lapai, vaistažolių mišiniai organizmo sveikatinimui, arbatos mišiniai. YYpač populiaria vartotojų tarpe tapo vaistinių ir prieskoninių augalų arbata “Vasara”. Šiuo metu arbatos pakuojamos į popierinius maišelius, tačiau ateityje numatoma naudoti įvairesnę pakuotę, tinkančią ekologiškiems produktams. Pavyzdžiui, džiovintus prieskoninius augalus drobiniame maišelyje mielai pirktų šeimininkės, norėdamos papuošti savo virtuvę (9).
Parduotuvėse vartotojai pasigenda raugintų ir sūdytų ekologiškų produktų, kuriuos galėtų pagaminti patys ūkininkai. Tikimasi, kad greitu metu parduotuvėse bus galima rasti raugintų kopūstų, sūdytų agurkų, įvairių rūšių grybų (9).
Šaldyti vaisiai bei daržovės tapo ypač populiarūs, nes iš jų galima greitai pparuošti kokybišką maistą. Greitai sušaldytuose produktuose išlieka beveik visi vitaminai, aromatinės ir dažančios medžiagos. Tačiau tokie vaisių, daržovių bei grybų perdirbimo būdai kaip greitasis šaldymas, pasterizacija, sterilizacija reikalauja nemažų gamybinių plotų, specialios technologinės įrangos, daug energetinių resursų bei kvalifikuotų specialistų ((9).
Nemažą visos ekologinės produkcijos dalį sudaro grūdų malimo produktai: miltai, kruopos, sėlenos. Parduotuvėse galima įsigyti ruginių, kvietinių miltų, miežinių, avižinių kruopų ir kt. Grūdų produktų. Iš duonos ir konditerijos gaminių vyraujančią vietą užima juoda ruginė duona, gaminama pagal seną tradicinę technologiją, nenaudojant jokių papildomų priedų, kurie ypač populiarūs duonos gamyboje (9).
Gyvulinės kilmės ekologiškų produktų pasiūla yra ribota: mėsa, pienas, medus, kiaušiniai. Be šviežios mėsos, ekologiškų mėsos produktų rinkoje beveik nėra, nors paklausa didelė. Prekybos įmonėse pieno ir pieno produktų lentynose vartotojai pasigenda produktų, pažymėtų “Ekoagros” ženklu – šių produktų gamybos dar teks palaukti (9). Taip pat pastebėta, kad Lietuvos prekybos centruose nėra ekologiškų kiaušinių. Šie produktai reikalingi ne tik tiesioginiam vartojimui – ekologiniai kiaušiniai išplėstų ekologiškų konditerinių gaminių gamybą. Ekologinių kkiaušinių gamyba kol kas nėra vystoma dėl didelės šių produktų savikainos – iki 25 centų už vieną vienetą, tuo metu, kai įprastiniame paukštininkystės ūkyje, pagamintų kiaušinių savikaina tesiekia 7-8 centus už vienetą (7).
Tikimasi, kad turėtų atsirasti ir ekologiško spirito iš ekologiškų grūdų, ekologiško alaus, giros bei gaiviųjų gėrimų gamintojų. Be to, Lietuvoje dar nėra ekologiško cukraus, reikalingo konditerijos gaminių bei konservuotų vaisių produktų gamyboje. Pradėjus gaminti ekologišką cukrų, labai išsiplėstų ekologiškų produktų asortimentas, būtų galima pradėti marmelado, džemų, uogienių iš eekologiškos žaliavos gamybą. Kiekviena maisto pramonės įmonė turėtų numatyti perspektyvius gaminius, kuriuos galėtų gaminti iš ekologiškos žaliavos ir taip užsitikrintų sau vietą Lietuvos ir užsienio rinkoje. Prognozuojama, kad ekologiški maisto produktai bus plačiai vartojami viešojo maitinimo tinkle: restoranuose, kavinėse, greito aptarnavimo įmonėse bei valgyklose. Keletas viešojo maitinimo įmonių yra pareiškę norą gaminti patiekalus iš sertifikuotų ekologiškų maisto produktų. 2001 metais buvo sprendžiami ekologiškų patiekalų gamybos ir prekybos organizavimo klausimai, parenkamos tinkamos patiekalų receptūros. Tokios maitinimo įmonės turi būti atestuojamos, lankytojams turi būti prieinama įvairiapusė informacija apie ekologiškus produktus (9).
Dėl spartaus agroturizmo plėtojimo šalyje, paklausa ekologiškiems produktams didėja – svečiai mielai ragauja ekologiško ožkų pieno bei iš jo pagaminto sūrio, įvairių tradicinių kepinių iš ekologiškų miltų bei kitų produktų. Ekologiškus maisto produktus parduodantys ūkininkai pastebi, kad Lietuvos žmonės, ypač miestiečiai yra pasirengę už ekologišką prekę mokėti daugiau, kadangi pripažįsta šių produktų kokybę ir naudą (9). Ekologiškų produktų vartotojų amžius yra labai įvairus – tai mažamečiai vaikai, kuriems mamos perka ekologiškai išaugintas daržoves ir vaisius, vidutinio amžiaus žmonės, perkantys vaistažoles, ženšenį, medų, daržoves bei pensininkai, vertinantys ekologišką ir kokybišką produktą (8).
Nors sertifikuotų ekologiškų maisto produktų kiekis prekybos įmonėse didėja, tačiau jų dar nepakanka, nedidelė šių produktų įvairovė. Tai galima paaiškinti tuo, kad LLietuvoje dar nėra ekologiškų produktų rinkos, nėra jungiamosios grandies tarp augintojų, perdirbėjų ir vartotojų. Ši padėtis netenkina augintojų, kurie nežino, kokių produktų ir kiek reikėtų auginti, taip pat ir perdirbėjų, negalinčių surinkti pakankamo kiekio kokybiškos žaliavos. Manoma, kad turėtų būti įkurta tarnyba, kuri atliktų koordinatoriaus ir tiekėjo funkcijas.
3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ
APLINKOS VEIKSNIŲ ANALIZĖ
Ekologinio žemės ūkio sektorius Europos Sąjungoje yra dinamiškiausias sektorius. 1985 metais Europoje ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha, o 2000 m. pradžioje ekologinių ūkių plotai sudarė beveik 3,7 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės ūkio plėtra pastebima paskutiniuoju dešimtmečiu. Ekologinio ūkio plėtrą sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: rinkos augimas ir žemės ūkio politika. Pradėjus finansiškai remti ekologinius ūkius, jų plotai ES padidėjo nuo 0,5% 1993 m. iki 2% žemės ūkio naudmenų 2000 m. ir toliau turi tendenciją augti (22). Nors bendras ekologinio žemės ūkių plotas ES palyginti nėra didelis, tačiau stebina ekologinio ūkio plėtros tempai (vidutiniškai per metus 20-30%), kurie labai skiriasi nuo kitų žemės ūkio sektorių, Todėl manoma, kad 2006 metais bus daugiau nei 10 proc. visos maisto produktų rinkos. Labiau konservatyvūs ekspertai teigia kad bus apie 7-8 proc. (13).
Ekologinio žemės ūkio idėjos Lietuvą pasiekė tik 1991 metais, kartu su nepriklausomybe, atsiradus galimybei bendradarbiauti ssu užsienio šalimis.Tuo metu, kai Lietuvoje buvo žengti pirmieji žingsniai praktinio idėjų įgyvendinimo linkme ir pradėtos kurti pirmos ekologinio ūkio organizacijos, Europos šalyse šis judėjimas jau buvo įgavęs didelį pagreitį. Nors ekologinio žemės ūkio plėtros tendencijos Lietuvoje yra panašios į šios plėtros tendencijas užsienio šalyse, tačiau gamybos apimtys yra daug mažesnės (21, 87 p.).
Nors ekologiškų produktų augimą skatina parama ūkiams ir auganti rinka, tačiau pradedant ekologiškai ūkininkauti, be abejo, reikia žinoti šio ūkininkavimo ypatumus ir gamybos charakteristikų pokyčius pereinant iš įprastinio į ekologinės gamybos ūkį, kurie leidžia vertinti ekologinio ūkio pelningumą – derlių, išteklius ir gamybos struktūrą, kainas, pajamas, rinką.
Kadangi Lietuva siekia narystės Europos Sąjungoje, ji derina savo žemės ūkio politiką ir strategiją su ES. Šiandieninis Lietuvos žemės ūkis reikalauja pokyčių derinantis prie naujų žemės ūkio produkcijos rinkų, kainodaros procesų ir socialinių veiksnių pokyčių. Lietuvos kaimo plėtros strategijoje yra numatyta įgyvendinti ekologinio žemės ūkio plėtojimo programą. Ekologinio žemės ūkio klausimai yra labai svarbūs, nes ekologinis žemės ūkis yra vienas perspektyviausių ūkininkavimo būdų, kur kompleksiškai sprendžiami ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai aspektai. Todėl pagrindinis Vyriausybės uždavinys – įtvirtinti teisinę bazę dėl deramos valstybės paramos ekologiškai ūkininkaujantiems, dėl gamintojų ir vartotojų ekologinio švietimo, dėl kooperacijos skatinimo (21, 86 p.).
Kaip rodo užsienio patirtis, vienas
iš svarbiausių veiksnių, sąlygojančių ekologiškų produktų gamybos augimą, yra parama ūkiams. Nuo 1997 metų teikiama valstybės parama ekologiniams ūkiams, mokant tiesiogines išmokas. Tiesioginės išmokos mokamos už sertifikuotą žemės plotą, naudojamą žemės ūkio produkcijai auginti. Pvz., 80 Lt. už pūdymus, 85 Lt. už žalienas, 200 Lt. už varpinių javų pasėlius, 430 Lt. už daržovių, ankštinių javų ir bulvių pasėlius, 500 Lt. už uogynus, 700 Lt. už ne mažesnius kaip 0,5 ha dydžio sodus. Taip pat vykdomas ekologinės gamybos ūkių ir įmonių ssertifikavimo išlaidų dalinis kompensavimas. Pvz., 2002 m. 75% buvo apmokami iš Specialiosios kaimo rėmimo programos lėšų, 25% apmokėjo žemės ūkio subjektas (22).
Ekologinio žemės ūkio plėtotės rėmimo programos tikslas – perorientuoti Lietuvos žemės ūkį į ekologinį, įvairinti žemės ūkio subjektų veiklos pobūdį, plėsti žemės ūkio produkcijos asortimentą, skatinti paklausios produkcijos didėjimą, plėsti ekologinį žemės ūkį ir tobulinti jo infrastruktūrą. Žemės ūkio subjektams, žemės ūkio rinkos partneriams tikslinis finansavimas iš įvairių šaltinių skiriamas ekologiškos žemės ūkio produkcijos gamybai organizuoti ir koncentruotos taršos žžidiniams pašalinti bei kitoms aplinkosaugos priemonėms žemės ūkyje įgyvendinti.
Pasak P. Lazausko (5, 49 p.), ekologiškai sertifikuotai žemės ūkio produkcijai gaminti Lietuva turi išimtinai palankias ekologines ir socialines sąlygas:
– ūkininkai – naujakuriai dėl lėšų stygiaus naudoja mažai pesticidų;
– kaime daug laisvų ddarbo rankų;
– Vyriausybė per Kaimo rėmimo fondą subsidijuoja sertifikuotus ekologinius ūkius;
– Lietuvos ekologinei žemdirbystei didelę nesavanaudišką paramą teikia Švedija;
– Žemės ūkio rūmai įsteigė du tarnautojų etatus ekologinių ūkių reikalams.
Vis daugiau lietuviškų ekologiškų produktų pasirodo šalies parduotuvėse ir mugėse, pirmieji ekologiški produktai eksportuojami į užsienio rinkas. Lietuvos ekologiški produktai turi didelę paklausą ES rinkoje. Po dalyvavimo pasaulinėse ekologiškų žemės ūkio produktų mugėse, “Ekoagros” adresu plūstelėjo paraiškos lietuviškų ekologinių produktų tiekimui. Įvairios pasaulio firmos norėtų pirkti tūkstančius tonų ekologiškų miežių, kviečių, žirnių, grikių, lubinų, avižų, vaisių, uogų, įvairių daržovių; netgi siūloma Lietuvoje auginti ekologinį tabaką. Ypač didelė ši paklausa yra Šiaurės ir Vakarų Europoje, JAV, Japonijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse (6, 18 p.). Kartu su ekologiškų produktų paklausos didėjimu, šalies gamintojai susidūrė ssu dvejomis sudėtingomis problemomis (5, 50 p.). Pirmoji susijusi su tuo, kad dauguma šalies ūkininkų nesugeba pateikti rinkai tinkamai paruoštą prekinę standartizuotą ekologišką žemės ūkio produkciją, kurią galima būtų jungti į didesnes partijas ir pateikti eksportui. Antroji, nuo ūkininkų beveik nepriklausanti problema yra susijusi su tuo, kad nėra ūkininkų organizacijos, kuri surinktų tą produkciją, suteiktų jai prekinę išvaizdą, pakuotų ir pateiktų rinkai. Anot P. Lazausko, Lietuvai reikia tokios kooperacijų sąjungos, kokia buvo “Lietūkis”.
Dar viena sudėtinga su ekologiškais žemės ūkio ir mmaisto produktais iškilusi problema (13) yra ta, kad didesnė dalis ekologiškų produktų kiekio, kurį fermeriai parduoda, yra parduodama kaip įprasti produktai. Tik apie 10 proc.parduodamų ekologiškų produktų yra pažymimi kaip ekologiški. Tai viena iš priežasčių, kodėl ekologiškų produktų žymėjimo neatpažįsta pirkėjai. Estija ir Lietuva turi savo ekologiškų produktų žymėjimus (atitinkamai OKO ir EKOAGROS). Latvija turės netolimoje ateityje. Daugiausia ekologiškų produktų Baltijos šalyse yra parduodama tiesiai iš fermų, ūkininkų sandėlių ir kitų prekyviečių didesniuose miestuose, taip pat mažesnėse mažmenininkų parduotuvėse.
3.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PIRKĖJAI IR KONKURENTAI
Pirkėjo profilis nuo ekologiškų maisto produktų atsiradimo ir išskyrimo iš įprastų produktų labai pasikeitė, ypač per paskutinius 10 metų (5 lentelė). 1980 metais tai buvo “barzda ir sandalai” (pirkėjo profilis).
5 lentelė
Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pirkėjai ir vartotojai (13)
Pirkėjų kategorija Pirkėjų tipas Pirkimo ir vartojimo priežastys
“Žalieji paaugliai” 12-18 metų moteriškos lyties atstovės Dažniausiai tai daro dėl mados ar suaugusių įtakos, dėl masinių informavimo priemonių skleidžiamos informacijos. Labai savita, nedidelė pirkėjų grupė
Studentai 18-25 metų vyrai ir moterys Daugiausia yra centrinėje Europoje, kur veikia ekologiškų produktų viešo maitinimo įstaigos. Po universiteto baigimo dalis jų grįžta prie įprasto maisto naudojimo
Motinos 25-40 metų moterys,
vedusios,
1-2 vaikai iki 10 metų Teikia pirmenybę vaiko sveikatai – visa kita nesvarbu. Dažniausiai perka maistą ekologiškai švarų, neapdorotą, su žinoma eetikete.
Tradicinių pažiūrų žmonės 30-59 metų vyrai ir moterys Tai daro dėl labai įvairių priežasčių.
Pensininkai Virš 60 metų
moterys Perka dėl nostalgijos sveikai išaugintiems produktams, pirmenybę teikia mažoms krautuvėlėms, kur yra daugiau bendravimo su pardavėjais.
Galima drąsiai teigti, kad pagrindiniai ekologiškų produktų gamybos konkurentai yra visų žemės ūkio ir maisto produktų augintojai, gamintojai ir perdirbėjai. Paprasčiausiai Lietuvoje dar nepasiektas toks ekologiškų produktų gamybos ir vartojimo lygis, kad jaustųsi aukštas konkurencijos lygis. O iš kitų užsienio šalių į Lietuvą atkeliauja nedideli ekologiškų produktų kiekiai. Bendrai paėmus, konkurencingumas remiasi į pajamas, o ekologiški produktai (jei jie pristatomi kaip ekologiški produktai) yra daug brangesni ir prieinami tik aukštesnes pajamas turintiems gyventojams.
4. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ RINKODAROS ELEMENTŲ ANALIZĖ
4.1. EKOLOGIŠKI ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAI, JŲ SAVYBĖS IR PLĖTRA
4.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gyvavimo ciklas
Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkoje yra nauji produktai. Produkto gyvavimo ciklo koncepcija remiasi teiginiu, kad produkto pardavimų apimtys nuo jo atsiradimo rinkoje iki išnykimo keičiasi, pereidamos tam tikras stadijas. Kartu kinta ir pelno, gaunamo pardavus produktą, dydis. Įvedimo stadija prasideda nuo produkto pirmojo pasirodymo rinkoje. Įsitvirtinimas rinkoje reikalauja laiko, todėl tuo metu pardavimų apimtis didėja negreitai.
Anot R. Kuvykaitės (12, 217 p.), pateikiant rinkai naują (šiuo aatveju – ekologišką) produktą, reikia atsakyti į keturis klausimus:
1. Kada? – Parinkti palankų produkto pateikimo rinkai laiką;
2. Kur? – Nuspręsti veikti regioninėje, nacionalinėje ar tarptautinėje rinkoje;
3. Kam? – Nustatyti vartotojus, kuriems produktas gali būti įdomus, ir sukoncentruoti į juos rinkodaros pastangas;
4. Kaip? – Parengti produkto pateikimo rinkai veiksmų planą.
Įvedant produktą į rinką, galima pasirinkti vieną iš kelių rinkodaros strategijų. Galima nustatyti viršutinį ir apatinį lygį kiekvienam rinkodaros kintamajam – kainai, rėmimui, paskirstymui ir produkto kokybei. Ekologiškų produktų įvedimo į rinką stadijoje tikslinga pasirinkti “lėto grietinėlės nugriebimo” strategiją. Lėto grietinėlės nugriebimo strategija numato didelę produkto kainą ir mažas rėmimo išlaidas. Ši strategija efektyvi tada, kai vartotojai yra informuoti apie produktą, jų nebaugina didelė kaina, tuo tarpu rinkos dydis yra ribotas ir konkurencijos beveik nėra. Esant didelei kainai, iš kiekvieno produkto vieneto išgaunamas maksimalus įmanomas bendrasis pelnas, o mažos rėmimo išlaidos sumažina bendrąsias rinkodaros išlaidas. (17, 180 p.) Šiame etape produktų paskirstymas nereikalauja daug išlaidų, kadangi rinkos dydis yra ribotas, tuo tarpu produktas turi būti labai geros kokybės, patrauklaus dizaino, patogiai įpakuotas, kad vartotojai jį nuspręstų pirkti.
Ekologiški produktai pasižymi didele kaina, rinkos dydžio ribotumu bei konkurencijos jame nebuvimu (sąlyginai konkurencija egzistuoja, tačiau konkuruoja ne vien ekologiški produktai, o ekologiški produktai su įprastinės
gamybos produktais). Be to vartotojai vertina didelę ekologiškų produktų kokybę bei natūralumą, todėl yra pasirengę už ją mokėti didesnę kainą, ypač esant ribotai šių produktų pasiūlai.
Jeigu produktas turi paklausą, jis pereina į plitimo stadiją, kurioje pardavimų apimtys pradeda greitai augti. Pirmieji pirkėjai toliau perka, nauji pirkėjai paseka jų pavyzdžiu, ypač jeigu yra gerų atsiliepimų. Rinkoje atsiranda naujų konkurentų, susižavėjusių galimybe gauti pelno. Jie suteikia produktui naujų savybių, rinka plečiasi.
V. Pranulis, A. Pajuodis (17, 181p.) savo darbuose pateikia 4 plitimo stadijoje nnaudojamas rinkodaros strategijas – tai naujų paskirstymo kanalų radimas, reklamos intensyvinimas, kainos mažinimas ir prekės modifikavimas.
Įmonė, atlikusi rinkos tyrimus ir išanalizavusi vartotojų elgseną bei jų poreikius, gali nuspręsti modifikuoti produktą. Viena iš produkto modifikavimo priemonių – kokybės gerinimas (17, 181-182 p.) Tai daroma tuo atveju, kai vartotojai tiki kokybės pagerinimo nauda ir nori geresnės kokybės produktų. Kita produkto modifikavimo priemonių – jo vartojamųjų savybių gerinimas. Galima keisti produkto svorį, dydį, priedų skaičių ir pan. Trečia priemonė – produkto dizaino, pakuotės ttobulinimas. Modifikuodama produktą, įmonė dažnai keičia ir jo kainą – priklausomai nuo įvedimo stadijoje pasirinktos rinkodaros strategijos – mažina arba didina.
Tam tikru metu produkto pardavimas sulėtėja, ir produktas pereina į brandos stadiją. Brandos etapas paprastai trunka ilgiau už ankstesnius etapus iir rinkodaros specialistams sukelia rimtų problemų. Anot B. Vijeikienės (20, 99 p.), dauguma produktų yra savo gyvavimo ciklo brandos stadijoje, todėl daugumai rinkodaros vadybininkų tenka turėti reikalų su brandžiais produktais.
Pardavimų augimas sulėtėja dėl:
daugybės gamintojų atsiradimo;
didelio produktų kiekio susidarymo.
Be to, produktų perteklius sukelia stipresnę konkurenciją. Konkurentai pradeda mažinti kainas, didinti išlaidas reklamai ir pardavimo skatinimui, taip pat didinti išlaidas moksliniams tyrimams, vystymui bei naujų modelių paieškai. Šie veiksniai sumažina pelną. Silpnesni konkurentai iškrenta iš žaidimo, ir galiausiai šakoje lieka tik stipriausieji. Produkto brandos stadijoje gali būti naudojamos tokios rinkodaros strategijos:
Rinkos keitimas – tai, anot V. Pranulio ir kitų autorių (17, 182 p.), naujų vartotojų ir naujų rinkos segmentų paieška, siekiant padidinti esamo produkto suvartojimą, tai galima pasiekti ieškant naujų rrinkų arba naujų rinkos segmentų bei naujų prekės panaudojimo galimybių, pavyzdžiui, produkto perpozicionavimas į kitus rinkos segmentus, esamų vartotojų vartojimo didinimas, kuris pasiekiamas įtikinant vartotoją, kad produktas turi ypatingų savybių.
Produkto keitimas – tai produkto svarbiausių savybių (kokybė, vartojimo ilgalaikiškumas, skonis) pakeitimas, taip pat galima pridėti kai kurių papildomų savybių, kurios įtakotų produkto naudingumą. Be to, kaip pažymi B. Vijeikienė (20, 101 p.), įmonė gali pagerinti savo produktų stilių ir patrauklumą. Maisto produktų gamintojai įveda naujus aromatus, spalvas, sudėtines dalis ir įįpakavimą, siekdami pagyvinti vartotojų paklausą.
Įmonės rinkodaros sistemos atnaujinimas – rinkodaros specialistai gali pabandyti padidinti pardavimų apimtis keisdami visus ar keletą rinkodaros sistemos elementų. Anot B. Vijeikienės (20, 103 p.), jie gali sumažinti kainas naujų bei konkurentų vartotojų priviliojimui. Jie gali patobulinti reklamos kampaniją arba panaudoti agresyvias pardavimo skatinimo priemones – lengvatinius sandorius pardavėjams, nuolaidų kuponus, premijas ir konkursus, taip pat galima surasti papildomus paskirstymo kanalus. Pagaliau, įmonė gali pasiūlyti vartotojams geresnes ir papildomas aptarnavimo sąlygas.
Įmonė, naudodama vieną ar kelias produkto brandos stadijos rinkodaros strategijas, susiduria su finansavimo šaltinių ribotumu, savo tiksluose ji turi apibrėžti šių šaltinių panaudojimo tikslingumą. Taip pat reikia atsižvelgti ir į laiko veiksnį, ribojantį gamybos ir pardavimų apimtis. Rinkų paieška, naujų vartotojų pritraukimas yra gana ilgas procesas, todėl būtų galima naudoti produkto tobulinimo strategiją, kartu rengiant ir vykdant efektyvų rinkodaros sistemos priemonių panaudojimą – pardavimų skatinimą, reklamą, kainų nuolaidas, produktų pristatymą įmonės transportu ir pan.
Daugelio produktų pardavimai palaipsniui mažėja – mažėjimas gali būti lėtas arba greitas, pardavimai gali nukristi iki nulio arba stipriai sumažėti ir likti tame lygyje daugelį metų. Tai smukimo stadija. Pardavimai mažėja dėl daugelio priežasčių, įskaitant technologinį progresą, vartotojų skonio pokyčius bei konkurencijos augimą. S. Dibb ir kiti bendraautoriai (2, 245 p.) apibrėžia tokias rrinkodaros strategijas produkto smukimo stadijoje: gamybos nutraukimas, produkto palaikymas, produkto perpozicionavimas, išlaidų sumažinimas.
Reikia pažymėti, kad Lietuvoje ekologiški produktai yra įvedimo stadijoje. Nors vartotojų susidomėjimas ekologiškais produktais didėja, tačiau pati ekologiškų produktų rinka yra nedidelė dėl ribotų gamybos apimčių, nors palyginti sparčiai didėja. Spartesnė ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje leistų pagerinti Lietuvos eksporto potencialą ir stiprinti vietinę rinką. Tada būtų galima panaudoti plitimo stadijoje naudojamas prekės modifikavimo ar reklamos intensyvinimo strategijas bei brandos stadijoje naudojamas produkto keitimo, vėliau, kai šalyje susiformuos stabili ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų rinkodaros tarnybų sistema – rinkodaros sistemos atnaujinimo strategijas. O šiuo metu reikia stengtis didinti gamybos apimtis ir ekologiškų produktų įvedimo į rinką stadijoje iki galo išnaudoti “lėto grietinėlės nugriebimo” strategijos privalumus.
4.1.2. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pakavimas
Ekologiškų produktų gamyboje negalima naudoti konservantų, todėl tokių produktų galiojimo laikas neilgas, daug trumpesnis negu chemizuotų. Ekologiškų produktų pakavimo paslaugas Lietuvos ūkininkams teikia “Floramedia Baltic”, kuri įsikūrusi Vilniuje ir yra pasaulinio koncerno “Floramedia Group” AG dalis. “Floramedia Baltic”, atstovaujanti Baltijos regioną, 2001 metų pradžioje pradėjo teikti ekologinės rinkodaros ir ekologiškos produkcijos pakavimo paslaugas (10).
Daugelis Lietuvos ekologiškų produktų gamintojų savo produkcijos pakavimą patiki įmonėms, nežinančioms ekologiškų produktų specifikos, todėl prekybos centruose esančių produktų pakuotės neatspindi ekologiško produkto pprigimties – jų natūralumo ir švarumo. Suprantama, kad daugumą gamintojų kamuoja finansinės problemos, neleidžiančios daug investuoti į pakuotę bei reklaminę medžiagą. Kiti ūkininkai ir gamintojai nežino, kaip ekologiškas produktas turėtų būti supakuotas, kad neprarastų savo esmės ir tiktų Lietuvos vartotojams, orientuotiems į vakarietišką produkciją. Tačiau net ir su minimaliom sąnaudom galima gauti puikių pakavimo rezultatų, prilygstančių Vakarų produkcijos standartams (10).
“Floramedia Baltic” siūlo Lietuvos ekologiniams ūkiams ir gamintojams naujas ir kokybiškas paslaugas, orientuotas būtent į ekologiją. Dizaino ir rinkodaros specialistai ekologiškai produkcijai kuria pakuotę, reklaminę medžiagą ir pardavimų skatinimo strategijas. Naudodamasi ilgamete koncerno patirtimi agrokultūrų pakavimo ir reklamos srityje, kompanija gali pasiūlyti iš tiesų unikalių ir estetiškų produkcijos pakavimo variantų. Kompanijos darbo su ekologiškais produktais principas – per pakuotę sukurti produktui pridėtinę vertę ir išlaikyti jo natūralumą. Kadangi ekologiški produktai yra naujiena rinkoje, jie turi išsiskirti ir traukti dėmesį. Tuo labiau, kad maisto rinka Lietuvoje yra perpildyta įvairia užsienietiška produkcija, tad pirkėjui tikrai yra iš ko rinktis (10).
Reikia pažymėti, kad ekologiškų produktų pakavimu užsiima ir ekologiškų produktų gamintojai bei perdirbėjai. Pavyzdžiui, UAB “Mėlynoji uoga” (Varėnos r.) (8) surenkamą ekologišką sertifikuotą produkciją – grybus ir uogas – pakuoja į medines pintą arba kaltą taras, kurioms ateityje ruošiasi gauti sertifikatus.
4.1.3. Ekologiškų žemės ūkio
ir maisto produktų ženklinimas
Ekologiški produktai nuo kitų produktų skiriasi tuo, kad jie yra pagaminti pagal “Ekologinio žemės ūkio taisykles: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas” ir sertifikuoti. Šių produktų kokybė yra kontroliuojama viso gamybos proceso metu: nuo aplinkos sąlygų įvertinimo, auginimo, perdirbimo iki patekimo vartotojui.
Šiandien, anot VŠĮ “Ekoagros” direktorės (11), produktų su “Ekoagros” ženklu etiketėje vartotojai jau gali rasti ne tik mugių metu, bet ir didžiausiuose prekybos centruose visoje šalyje. Dažnai gamintojui bei vartotojui aktualus klausimas: kaip ženklinami ekologiški produktai, kaip juos aatskirti nuo kitų produktų.
Lietuvoje ekologiškus produktus nuo įprastinių ir “pseudo ekologiškų” produktų padeda atskirti sertifikuotų ekologiškų produktų ženklas:
2 pav. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklas
Ekologiški produktai ženklinami “Ekoagros” ženklu su prierašu “ekologiškas produktas”, jei:
Ekologiškas produktas yra vienos rūšies (pvz., ekologiški ruginiai miltai, ekologiški obuoliai, ekologiškas medus ir pan.)
Ekologiškas produktas yra kelių rūšių, bet jo sudėtyje yra ne mažiau kaip 95% ekologinio žemės ūkio produktų (pvz., ekologi
