Gražiai žydinčios kambarinės gėlės.Garždenis (lotus berthelotii). Streptokarpas (streptocarpus).Jų auginimas, priežiūra, pritaikymas.

Garždenis (lotus berthelotii)

Garždenis yra puikus puošnuos svyrantis daugiametis augalas, pavasarį dažnai aptinkamas parduotuvėse. Tai – keras, prie žemės išleidžia medėjančias, gulsčias arba svyrančias šakas su smulkiais, iki 2 cm ilgio, sidabriniais plaukeliais apaugusiais lapais. Maždaug 3 cm ilgio ir dažniausiai ryškiai raudoni žiedai skleidžiasi šakų galuose.

Šeima: ankštiniai (leguminosae).

Tėvynė: Kanarų salos.

Priežiūra ir auginimas.

Žydėjimo laikas: nuo kovo iki balandžio.

Geriausiai auga ištisus metus šviesioje saulėtoje, vasarą 20C, žiemą – ne šiltesnėje kaip 10C patalpoje. Nuo birželio galima laikyti lauke, bet pastogėje ir užuovėjoje ((rudenį, prieš pirmąsias šalnas, įnešti vidun).

Dirva standartinė, balkonų gėlių arba molinga, puvenų apsti sodo žemė.

Laistymas ir tręšimas: palaikyti tolygią drėgmę, bet neperlaistyti! Žiemą laistyti mažiau. Jei gniužulas sausas, bematant krenta lapai. Nuo vasario iki spalio tręšti kas 14 dienų. Augalui reikia daug maistingųjų medžiagų.

Nužydėjusį augalą persodinti į T, TKS 2 arba gėlių žemę. Pravartu šiek tiek apkarpyti šakas.

Dauginimas: viršūnių auginiais, kurie lengvai šaknijasi 20 – 25 C dirvoje. Dauginamas vasarį – kovą arba rugpjūtį – rugsėjį. Pirktus arba pačių išaugintus ssėjinukus sodinti 30 cm atstumu.

Kenkėjai ir ligos: Jei per šiltas arba oras slogus, ypač žiemą, puola amarai.

Pritaikymas.

Dėl savo sidabriškų lapų, kurių smarkiai pagausėja vasarą, net nužydėjęs garždenis dailiai atrodo kabančiuose gėliapuodžiuose, ant pertvarų, paaukštinimų arba atbrailų.

Streptokarpas (streptocarpus)

1824 metais vienas botanikas aatvežė pirmąjį streptokarpą į Europą. Nuo to laiko gėlininkai sukūrė daugybę jo veislių. Kai kurių nuostabiai grakštūs, tarsi orchidėjų, žiedai – balti, gelsvi, rausvi, raudoni, violetiniai, mėlyni, dryžuoti ir net garbanoti. Pastaruoju metu paplito smulkiažiedės rūšys.

Šeima: gesneriniai (gesneriaceae).

Tėvynė: Pietų Afrika, Madagaskaras, Tailandas ir Birma.

Priežiūra ir auginimas.

Žydėjimo laikas: Gegužė – rugsėjis.

Geriausiai auga šviesioje ar pusiau ūksmingoje, bet ne saulėtoje vietoje. Visus metus – kambario temperatūroje. Smulkiažiedžiams mišrūnams žiemą tinka ir 15C temperatūra.

Laistymas ir tręšimas: laistoma minkštu kambario temperatūros vandeniu. Žemė turi būti nuolat drėgna, bet žiemą lieti saikingiau. Nuo kovo iki rugpjūčio kas 14 dienų palieti silpnos koncentracijos trąšomis. Niekada netręšti sauso šaknų gniužulo!

Būtinai drėkinti sausą patalpų orą, pavasarį persodinti į T, TKS 2 arba gėlių žemę.

Dauginimas: mišrūnai dauginami lapais ((lapo pusėmis, jų dalimis arba statmenai vidurinei gyslai nupjautomis lapų dalimis). Lapai įšaknijami apšildomoje dauginimo lysvėje (apie 20C) ištisus metus, bet geriausia – pavasarį. Jauni augalai išauga iš lapo gyslų. Rūšys dauginamos sėklomis pavasarį.

Kenkėjai ir ligos: Jei oras per sausas, puola amarai, voratinklinės erkės bei tripsai. Jei augalas laikomas per drėgnai ar per sausai, paruduoja lapų kraštai.

Pritaikymas.

Žydintis augalas, tinka daug kur (kabančiuose gėliapuodžiuose, ant pertvarų, paaukštinimų arba atbrailų).

Naudota literatūra:

1. Kambarinių augalų žinynas.

2. Halina Heic ‘Tarp Gėlių‘.

3. D.G. Hessayon ‘Kambarinės Gėlės. Enciklopedinis žinynas‘.

4. Halina Heitz ‘‘Gėlių Knyga‘.