Gyvuliai

Turinys

1. GRYNASIS VEISIMAS 3

2. PAŠARŲ ĮTAKA KIAULIENOS KOKYBEI IR APYKAITOS ENERGIJOS (AE) APSKAIČIAVIMAS 5

2.1 Šėrimo įtaka skerdienos ir mėsos kokybei 5

2.2 Apykaitos energijos (AE) apskaičiavimas 7

3. VIŠTŲ DEDEKLIŲ IR BROILERIŲ KROSAI 8

3.1Dėsliųjų vištų linijos ir krosai 8

3.2 Mėsinių vištų krosai 9

LITERATŪRA 111. GRYNASIS VEISIMAS

Grynuoju veisimuvadinamas tos pačios veislės gyvulių poravimas. Grynojo veisimo tikslas – veislės tobulinimas arba atskirų veislinių savybių gerinimas. Veisiant gyvulius šiuo metodu, pagrindinės veislės savybės išlieka. Toks veisimo metodas, kai gyvulių gerąsias veislines savybes siekiama tik išlaikyti, vadinamas konservatyviu v e i s i m uu, o toks veisimas, kai siekiama pagerinti pageidaujamas veislės savybes, kurios būtų perduodamos palikuonims progresyviu v e i s i m u. Svarbiausias grynojo veisimo tikslas yra gyvulių su geriau išsivysčiusiais pageidaujamais požymiais atrinkimas veislei ir kryptingas porų parinkimas.

Grynojo veisimo metodu bet kurios veislės gyvuliai gerinami lėtai, nes jie ir taip esti geri; be to, sunku ir rasti tokių gyvulių, kurie galėtų juos pagerinti.

Veisiant gyvulius grynojo veisimo metodu, taikomi du poravimo būdai: 1) negiminingų gyvulių poravimas, arba negiminingas veisimas, 2) ggiminingų gyvulių poravimas, arba giminingas veisimas.

Giminingas veisimas (inbridingas). Giminingų tėvų palikuonys vadinami i n b r e d i n i a i s gyvuliais. Artimai giminingi abiejų lyčių gyvuliai esti paprastai labai panašūs, todėl juos suporavus susijungia lytinės ląstelės ssu labai panašiomis savybėmis ir palikuonys gimsta nelabai gyvybingi, nevislūs, neretai net nenormalūs, ypač kiaulių. Todėl tokiam poravimui reikia parinkti tvirtos konstitucijos, gerai išsivysčiusius ir atitinkančius veisiamos veislės tipą patinus ir pateles. Geresni rezultatai gaunami, suporavus skirtingesnėmis sąlygomis laikomus giminingus gyvulius, lubrediniai gyvuliai būna vienodesni ir panašesni į savo protėvius; be to, sustiprėja kai kurių jų savybių paveldimumas. P. Kulešovas, tyrinėdamas pasaulinės gyvulininkystės patyrimą, konstatavo, kad kiekvienai šiuolaikinei kultūrinei gyvulių veislei buvo naudotas giminingas veisimas.

Giminingas gyvulių poravimas gali būti taikomas tik veislininkystės ūkiuose, kur vedama pavyzdinga veislininkystės apskaita, prižiūrint aukštos kvalifikacijos specialistams. Šis poravimas neleidžiamas gamybinėse fenuose. Akad. M. Ivanovas teigia, kad geriau poruoti skirtingo amžiaus giminingus gyvulius ir geriau vaikus tėvais nei seseris su broliais.

Pats giminingas poravimas dar nėra vveislės gerinimas. Svarbu sudaryti atitinkamas sąlygas, padedančias vystytis pageidaujamoms palikuonių paveldimosioms savybėms.

Pagal tėvų giminystės laipsnį giminingas veisimas būna įvairus Jis rašomas taip:

labai artimas artimas saikingas tolimas

giminingas giminingas giminingas giminingas

veisimas veisimas veisimas veisimas

II—II III—III IV-III V—V

I—II III—II III-IV V—VI

II—I II—III IV—IV VI—V

I—III I-IV I—V VI—VI

III—I IV—I V—I

Skaičius kairėje reiškia bendrą protėvį motinos kilmėje, skaičius dešinėje — tą patį protėvį tėvo kilmėje.

Labai artimas inbridingas, arba kraujomaiša, yra tada, kai inbridingo koeficientas lygus 25, artimas — 12,5, vidutinis 1,55 ir tolimas 0,20. Svarbu ne tik mokėti analizuoti inbridingo kilmės duomenis, bet ir savarankiškai sudaryti kilmės lentelę su įvairiais giminingo poravimo variantais. Inbridingo sėkmė labai priklauso nuo pporų parinkimo.

Veisimas linijomis. Tai aukščiausia grynojo veisimo forma. Linijos skirstomos į genealogines ir zootechnines.

Genealoginė linija — tai gausi grupė daugelio kartų gyvulių, kilusių iš labai vertingo reproduktoriaus. Šioje grupėje gali įvairuoti gyvulių tipiškumas, bet svarbu, kad jie būtų kilę iš to paties protėvio.

Zootechnine linija vadinama grupė gyvulių, kilusių iš vieno žymaus protėvio pradininko, kurio vardu ši linija ir vadinama. Tai gyvuliai su geromis produktyvumo savybėmis, kurios išsilaiko ir tolesnėse kartose. Zootechnine gyvulių linija laikosi tol, kol esti to žymaus protėvio—linijos pradininko — palikuonių. Jiems išnykus, atsiranda naujos zootechnines linijos iš kitų žymių protėvių.

Veisimas linijomis yra geriausių gyvulių palikuonių veisimas tarpusavyje. Turintys vieną bendrą protėvį gyvuliai esti giminingi. Todėl giminingo veisimo. laipsnis įvairiuose linijos vystymosi etapuose yra nevienodas. Iš pradžių, kol linija tik formuojama ir kol nėra galimybės parinkti formavimui labai vertingų pageidaujamo tipo gyvulių, taikomas artimas giminingas poravimas. Vėliau, kai atsiranda daugiau gyvulių, nuo artimo poravimo pereinama prie saikingo, o paskui prie tolimo giminingo arba negiminingo. Norint išvengti giminingo poravimo, kiekvienoje veislėje reikia turėti kelias linijas (S-10).

Linija nėra pastovi ir ilgaamžė, ji išsilaiko per 4—6 kartas, o paskui atsiranda žymių tos linijos reproduktorių, kurie tampa naujos zootechnines linijos pradininkais.

Linija yra tarytum veislės dalis, kuri vėliau panaudojama veislei gerinti. Ji lyg ssuskaldo veislę į keletą grupių gyvulių su skirtingomis savybėmis.

Gerų rezultatų galima gauti, suporavus dviejų skirtingų linijų gyvulius. Toks atskirų linijų gyvulių kryžminimas vadinamas linijų krosu. Teigiami rezultatai dažniausiai gaunami tada, kai parenkami vienodo produktyvumo, bet negiminingi skirtingų linijų gyvuliai.2. PAŠARŲ ĮTAKA KIAULIENOS KOKYBEI IR APYKAITOS ENERGIJOS (AE) APSKAIČIAVIMAS

2.1 Šėrimo įtaka skerdienos ir mėsos kokybei

Pagrindiniai skerdienos ir mėsos kokybės kriterijai yra šie:

 skerdienos išeiga ir liesos mėsos dalis joje:

 mėsos organoleptika (spalva, kvapas, skonis);

 mėsos kokybė (švelnumas, sujungtojo vandens ir tarpraumeninių riebalų kieki, riebalų konsistencija);

 nepageidaujamų medžiagų nebuvimas.

Skerdienos išeiga ir liesos mėsos procentas skerdienoje kiaulių penėjimo praktikoje yra pagrindiniai ekonominiai rodikliai. Skerdienos išeiga turi įtakos ir gyvulio vidurių masė. Modernių mėsinių tipų kiaulių, penimų kombinuotaisiais pašarais, vidurių procentinė dalis skerdienoje yra sąlyginai nedidelė. Suprantama, čia svarbus ir priešskerdiminio alkinimo procesas.

Liesos mėsos dalis skerdienoje yra genetiškai sąlygojama ir priklauso nuo šėrimo

intensyvumo ir lizino koncentracijos racione. Vadinasi, turi būti griežtai reguliuojami prieauglio priesvoriai. Be to, skirtingos lyties individai nevienodai reaguoja į kūno masės kitimus.

Paprastai laikoma, kad visų modernių kiaulių prieauglis, pradedant nuo 80 kg masės, turi priaugti ne daugiau kaip po 750 g per parą. Baigiamajame penėjimo etape per daug intensyviai šeriamų kiaulių organizme ypač sparčiai kaupiasi riebalai. Todėl tik ribotu šėrimu galima pasiekti, kad liesos mmėsos dalis skerdienoje sudarytų daugiau kaip 55%.

Kuiliukai kastratai labiau linkę į nutukimą, todėl jiems šėrimo rėžimas (energija ir maisto medžiagų kiekiai) turi būti parenkamas specialiai. Tam jie kartais net atskiriami nuo kiaulaičių, kurios gali būti penimos „iki soties“ metodu.

Taigi šėrimo intensyvumas, lizino kiekis ir gyvulio lytis turi esminės įtakos liesos mėsos procentui skerdienoje.

Šėrimas mėsos konsistencijai (švelnumui) didelės įtakos neturi. Šiam rodikliui didžiausios įtakos turi amžius (pvz., senų paršavedžių mėsa), taip pat skerdimo ir mėsos brandinimo klaidos. Švelnumas priklauso nuo mėsos brandinimo sąlygų po skerdimo, o šioms sąlygos įtakos turi:

 pakankama skerdienos „iškabėjimo“ trukmė;

 minimalus gyvulio stresas prieš skerdimą.

Sujungtojo vandens kiekis mėsoje taip pat turi įtakos švelnumui ir nuvirimui.

Mėsos blyškumo (PSE – faktorius) ir baltymingumo savybes lemia genetiniai veiksniai.

Greitos anaerobinės glikolizės pasekmė – mėsos pH ir sujungtojo vandens kiekio sumažėjimas.

Čia šėrimas beveik neturi įtakos. Tačiau pakankami kiekiai vitamino E ir mikroelemento Se apsaugo nuo raumenų distrofijos.

Mėsa blyškumą daugiausia įgyja dėl stresų, ypač patiriamų kiaulių pervargimo, transportavimo ir skerdimo metu.

Riebalų kiekiui ir jų konsistencijai įtakos gali turėti mėsos tankio ir nuvirimo kiekiai. Mitybos fiziologijos požiūriu, kokybiški kiaulių riebalai turi gana teigiamą poveikį žmogaus organizmui (priešingai vyraujančiai nuomonei). Riebiųjų rūgščių santykis čia toks optimalus, kad net nestimuliuoja aterosklerozę skatinančių VLDL ir LDL frakcijų kiekio

kraujyje.

Tarpraumeninių riebalų kiekis nėra sąlygotas genetiškai. Tačiau didesnė riebalų koncentracija racione gali jį padidinti ir tada sumažėja liesos mėsos dalis skerdienoje. Laikoma, kad mėsos tankis optimalus, jeigu tarpraumeninių riebalų kiekis svyruoja nuo 2 iki 2,4%. Kiaulienos riebaluose turėtų būti mažiausiai 40% sočiųjų riebalų rūgščių. Kad pastarųjų būtų toks kiekis, kiaulių nereikia specialiai šerti, tačiau tokiai kokybei išlaikyti rekomenduojama vartoti pašarus, turinčius tik nedidelę dalį mono ir polisočiųjų rūgščių.

Norint, kad kiaulienos riebaluose sudarytų 40% sočiųjų riebalų rūgščių koncentracija, užtenka racionuose kukurūzus, aavižas ir kt. Nepalankiai mėsos ir lašinių kokybę veikiančius pašarus pakeisti miežiais, rugiais arba kviečiais. Taigi šėrimu galima reguliuoti kiaulienos riebalų ir mėsos sudėtį. Neriebi kiauliena priklauso prie dietiniu požiūriu labai vertingo maisto produktų. Be to, joje yra labai geros sudėties aminorūgščių.

Norint, kad sočiųjų riebiųjų rūgščių kiekis kiaulienoje būtų optimalus, gali pakakti kiaules penėti reikiamais pašarais tik penėjimo pabaigoje (nuo 80 kg). Esant subalansu.otai skysčių pusiausvyrai linolio ir linoleno rūgštys beveik nepakitusios kaupiasi organizmo audiniuose.

Didžiausi sočiųjų rūgščių kiekiai kaupiasi nugaros ssrities riebaluose. Kiaulaičių mėsoje jų koncentracija būna didesnė negu kastratų. Tai gali būti susiję ir su didesniu bendrųjų riebalų kaupimusi kiaulaičių organizme.

Bandymai pagerinti kiaulių riebalų kokybę ir stabilumą didesniais vitamino E kiekiais buvo gana sėkmingi. Tačiau reikia sąlyginai didelių dozių.

Vitaminas EE turi įtakos ir kiaulienos spalvai. Nors čia didelės įtakos turi genetiniai veiksniai, pvz., šernų mėsa tamsi, taip pat ji tamsesnė ir vietinių veislių kiaulių, palyginti su labai specializuotų veislių ir modernių jų tipų kiaulių mėsa.

Mėsos kvapui ir skoniui šėrimas beveik neturi įtakos. Šalutinės įtakos skoniui turi tik riebalų apykaitos pobūdis. Jai sutrikus – gali pasireikšti aitrumas.

Nepageidaujamų medžiagų kiaulienoje susikaupia nedaug. Riebaluose tirpstančios organinės medžiagos daugiau kaupiasi rezerviniuose riebaluose, o sunkieji metalai – parenchiminiuose organuose.

Nustatant ribines nepageidautinų ir kenksmingų medžiagų ribas buvo vadovautasi tuo, kad šeriant kokybiškais pašarais jų gyvuliniuose produktuose gali būti tik pėdsakai. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos teisiniai nuostatai.2.2 Apykaitos energijos (AE) apskaičiavimas

Kiaulėms, skirtų pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų, turinčių iki 25% žalių baltymų, apykaitos energijai paskaičiuoti naudoti fformulę:

AE(MJ/kg SM)=0,0223*ŽB+0,0341*ŽR+0,0170*KR+0,0168*C+0,0074*OR-0,0109*ŽL

Kiaulėms, skirtų kombinuotųjų pašarų,turinčių daugiau kaip 25% žalių baltymų, apykaitos energijai paskaičiuoti naudoti formulę:

AE(MJ/kg SM)=0,0199*ŽB+0,0350*ŽR+0,0163*KR+0,0189*C+0,0062*OR-0,0013*ŽL

Kur:

AE(MJ/kg SM) – apykaitos energijos kiekis pašaro sausos medžiagos viename kilograme;

ŽB – žalių baltymų kiekis sausoje medžiagoje g/kg;

ŽR – žali riebalai sausoje medžiagoje g/kg;

KR – krakmolas sausoje medžiagoje g/kg;

C – cukrus sausoje medžiagoje g/kg;

OR – organinės medžiagos likutis sausoje medžiagoje g/kg;

ŽL – žalia ląsteliena sausoje medžiagoje g/kg;

Organinės medžiagos likutis (OR) sausoje medžiagoje (SM) apskaičiuojamas pagal formulę:

OR=OM-(ŽP+ŽR+KR+C+ŽL)

Organinės medžiagos (OM) kiekis apskaičiuojamas pagal formulę:

OM=SM-ŽP

KIAULĖMS, skirtų pašarų žaliavose AAE kiekis gali būti paskaičiuojamas pagal formulę:

AE(MJ/kg SM)=0,0218*ŽB+0,0314*ŽR+0,0171*KR+0,0169*C+0,0081*OR-0,0066*ADF3. VIŠTŲ DEDEKLIŲ IR BROILERIŲ KROSAI

3.1Dėsliųjų vištų linijos ir krosai

Šiuo metu Lietuvoje veisiami šie krosai: “Hisex White”, “Hisex Brown”, “Lohmann Brown”, “Tetra – SL”.

Krosą “Hisex White”sudaro keturios baltųjų leghormų veislės vištų linijos, įvežtų 1976m. iš Olandijos “Euribrid” firmos. Krosas sudarytas taip:C1 – tėvų formos tėvų linija, C2 – tėvų formos motinų linija, K5 – motinų formos tėvų linija ir L4– motinų formos motinų linija. Šis krosas pasižymi geru linijų suderinamumu, dėl to gaunamas geras heterozės efektas.

Krosas “Hisex Brown”sudarytas taip pat iš keturių linijų vištų, įvežtų iš Olandijos“Euribrid” firmos. Jis sudarytas iš sintetinių linijų, kryžminant rodailendų,plimutrokų ir leghomų veislės vištas. Krosas autoseksinis (pagal spalvą vienos dienos gaidžiukus galima atskirti nuo vištaičių):vienadienės vištaitės – rudos, gaidžiukai – balti.

Krosas “Lohmann Brown”,1989 m. iš Vokietijos buvo įvežtas į Estiją, o iš ten 1992 m. – į Lietuvą. Jį sudaro 4 linijos: tėvų formos tėvų linija A; tėvų formos motinų linija B;motinų formos tėvų linija C; motinų formos motinų linija D. Tėvų formos abiejų linijų (A ir B) ir gaidžiukų, ir vištaičių plunksnos rudos, motinų formos – baltos. Hibridinių gaidžiukų AB plunksnos – tamsiai rudos, hibridinių vištaičių CD – baltos. Keturių linijų hibridinės vištaitės ir gaidžiukai yra šviesiai rrudos spalvos.

Krosas “Tetra – SL”. Šio kroso vienadieniai viščiukai (tėvų pulko) į Lietuvą pirmą kartą įvežti 1995 m. iš Vengrijos “Babolnos” firmos. “Tetra – SL” rudosios hibridinės dedeklės dėslios, atsparios ligoms, o jų tamsiai rudi kiaušiniai – geros kokybės. Firmos duomenimis, hibridinių vištų dėslumas per 74 gyvenimo savaites – 300-312 kiaušinių, vidutinis kiaušinio svoris – 63,5-64,5 g, lesalų sąnaudos 1 kg kiaušinių masės sudaro 2,15-2,25 kg. Vištos pradeda dėti kiaušinius 19-20 savaičių amžiaus.3.2 Mėsinių vištų krosai

Krosas “Vedette”. 1993 m. į Lietuvą iš Prancūzijos “Isa” firmos įvežti šio kroso veislinio pulko viščiukai. Ištirti, kad jie produktyvesni, lyginant su vietinių krosų viščiukais, auginamais tomis pat sąlygomis. Veislinėms “Vedette” vištaitėms išauginti sunaudojama gerokai mažiau lesalų. Be to, jos lytiškai subręsta 2-3 savaitėmis anksčiau, kiaušinius pradeda dėti būdamos 2-3 savaičių amžiaus. Suaugusios veislinės šio kroso vištos sunaudoja 20% mažiau lesalų, negu vietinės.

“Vedette” broileriai labai gyvybingi, sparčiai auga, gerai pasisavina lesalus. Vilniaus paukštyne jie užauga maždaug per 55 dienas, per parą priaugdami 36,74 g. Vidutinis svoris sudarė 2,082 (1995 m. duomenys).

Krosai “Cobb 500”.1994 m. į Lietuvą įvežtas Didžiojoje Britanijoje išvestas ir patobulintas “Cobb 500” krosas. Šio kroso broileriai paplitę Olandijoje, Italijoje, Švedijoje, Japonijoje, JAV, Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, o nuo 1994 m. jie auginami Lietuvoje.

“Cobb 5500” kroso broileriai auginami 42-56 dienas. 42 dienų vištaitės sveria 2,09 kg, o 56 dienų – atitinkamai 2,85 kg ir 3,45 kg. Priesvoris per parą – 55 kg, 1 kg prieaugio sunaudoja 1,73-1,82 kglesalo. Briolerių skerdienos išeiga sudaro 69- 71%. Jų šlaunelės trumpos , bet storos, krūtinėlės didelės ir sunkios , o tai labai vertinama visame pasaulyje.

Lietuvoje auginami “Cobb 500” kroso broileriai. Dr. A. Sirvydžio ir M. Vileišio duomenimis, užauga maždaug per 55 dienas ir sveria vidutiniškai 2 kg. Skerdienos išeiga – 70%.

Šiuo metu Lietuvoje dar auginami olandiško „Hybro – G“ kroso, bei švediško „Ross – 208“ krosų mėsiniai viščiukai. Švediški „Ross –208“ ir “Cobb 500” krosai labai produktyvūs, tačiau labai jautrūs laikymo sąlygoms, ypač lesalų kokybei.LITERATŪRA

1. Biekša B.ir kt. Gyvulininkystė. Vilnius, 1980

2. Drochner W., Mikulionienė S., Kulpys J. Kiaulių šėrimas. Kaunas,2000

3. Baranauskas S., Mikulionienė S., Kulpys J. Pašarų energijos vertinimo metodai. Kaunas: LŽŪU leidybinis centras, 2000

4. Anulienė. Paukštininkystė, 2003