KAMBARINIŲ AUGALŲ SORTIMENTAS BALKONAMS

KAMBARINIŲ AUGALŲ SORTIMENTAS BALKONAMS

1. Gražiai žydintys augalai

Dauguma gražiai žydinčių augalų yra kilę iš atogrąžų ir paatogrąžų. Žiedai suteikia šiems augalams nepakartojamą grožį. Vieni augalai žydi daug kartų per gyvenimą, kiti žydi vieną kartą: subrandina vaisius, sėklas ir sunyksta (agavos). Augalų žiedai susidaro lapų pažastyse arba ūglių viršūnėse, kitų ant kamieno žievės ( puošmedžio ), prie šakų ( fikusų, kakavmedžių ). Žiedo dydis vertinamas pagal vainikėlio skermenį. Pats didžiausias yra Arnoldo reflezijų vainikėlio skersmuo – 1 metras, žiedas sveria iki 111 kilogramų. Augalų žiedų spalva priklauso nuo juose esančių cheminių junginių.

Beveik visi gražiai žydintys vazoniniai augalai auginami patalpose žydi ar bent jau gali žydėti. Ir nors jie labai skiriasi žiedų ryškumu, spalvingumu, gausumu ir žydėjimo trukme, kiekvienas turi savo žavesio.

Kai kurios ypač spalvingai ir gražiai žydinčios gėlės vadinamos sezoninėmis, proginėmis arba vienkartinėmis – tai brovalijos, švelniosios raktažolės, kalceoliarijos ir kt.. Jos yra vienmetės, todėl peržydėjusias tenka išmesti. Kitos taip pat puošniai žydinčios – puansetijos, sprigės, žilės, chrizantemos, taurinės raktažolės, hortenzijos, gglioksinijos, azalijos ir ciklamenai – yra daugiametės, bet ilgainiui darosi arba neišvaizdžios, arba joms pražydinti reikia gana sudėtingų salygų. Tačiau tokie augalai kaip anturiai, eschinantai, beloperonės, gardenijos, kalankės, klivijos, kinrožės, perargonijos, sanpaulijos, spatifiliai deramai prižiūrimi visi gražėja ir gali kas mmet apsipilti žiedais.

Vienos taisyklės, kaip pražydinti kambarinius augalus, nėra. Bendras reikalavimas – šviesa. Visiems žydintiems augalams reikia daug šviesos Antras labai svarbus reikalavimas – tai teisingas ir ypač reguliarus tręšimas. Visiems žydintiems augalams reikia daug maisto medžiagų. Be to, reguliuojant apšvietimo intensyvumą ir trukmę, galima reguliuoti ir žydėjimo laiką.

1.1. Azalija, indinis rododendras – (Rhododendron indicum L.)

Kambariuose auginamas ir Simso rododendras (Rhododendron simsii Planch.)

Augalai priklauso erikinių (Ericaceae) šeimai. Auga Kinijoje ir Japonijoje, Centrinėje Amerikoje. Azalijos – sumedėję visžaliai, pusiau žali krūmeliai užaugantys iki 30-50 cm aukščio Lapai pailgi, rečiau karpyti, įvairios formos ir dydžio, prilipę prie stiebo arba su lapkočiu, elipsiški, jauni lapai pūkuoti. Žiedai stambūs, 5-7 cm skersmens, vainiklapis platus, kekinis arba skydinis.

Simso rododendras – tai visžalis krūmas, išaugantis iiki 1-1,5 m aukščio. Lapai 2-5 cm ilgio, Žiedai 3-5 cm skersmens, ivairių spalvų: rausvi, raudoni, balti.

Azalijos dauginamos sėklomis, auginiais, rečiau skiepijant. Dažniausiai azalijos yra dauginamos pusiau sumedėjusiais auginiais, nes žali auginiai greitai nuvysta, suserga įvairiausiomis ligomis, o visai sumedėję auginiai blogai įsišaknija.

Auginiais dauginama kovo – balandžio arba rugpjūčio mėnesį. Auginiai pjaunami 4-6 cm ilgio. Rekomenduojama naudoti įsišaknijimą skatinančias medžiagas, fitohormonus. 20º C temperatūroje įsišaknija per 5-6 savaites. Gerai įsišakniję augalai sodinami į rūgštų (Ph 4,5-5) durpinį substratą, ddažnai purškiami ir laistomi.

Tai šviesių patalpų augalai, bet nepakenčia tiesioginių saulės spindulių tiesioginiai saulės, todėl reikia parinkti vietą, kur augalo jie nepasiektų.

Norint azalijas pražydinti anksčiau, augalai laikomi šviesioje, šiltoje (18-20º C) patalpoje. Žydėjimo metu tinkamiausia temperatūra 10-15 º C. Žiemą azalijos laikomos vėsiau – 8 -1 0 º C.

Vegetacijos metu augalai laistomi reguliariai, nežydintys augalai dažnai apipurškiami drungnu vandeniu. Substratas turi būti nuolat drėgnas. Papildomai tręšiama azalijoms skirtomis trąšomis du kartus per mėnesį.

Augalai persodinami kas 2-3 metai, vos augalams peržydėjus. Tinkamiausia substratas iš durpių ir spygliuočių medžių pjuvenų (2:1), galima sodinti ir į durpinį substratą, pH 4-5. Vazonai azalijoms parenkami žemi ir plokšti, kadangi jų šaknys išsidėsto horizontaliai.

Norint išauginti gražų, kompaktišką augalo krūmą, azalijos formuojamos ir genimos. Paaugusių augalų viršūnė šalinama virš 4-5 lapo. Šalinami ir jauni ūgliai išaugę prie žiedinių pumpurų. Apgenimi ir nužydėję augalai.

1.2. Chrizantema (Chryzanthemum L.)

Šeima: astrinių (Asteraceae). Augalai kilę iš Vakarų Azijos. Patalpose auginamos indijinės chrizantemos (C. indicum L.), kurios, sudarius tinkamas sąlygas ilgai žydi, įvairių spalvų žiedais.

Chrizantemos dauginamos sėklomis, žaliais auginiais ir dalijant kerą. Auginiai pjaunami aštriu peiliu ar nulaužiami. Dauginti galima ištisus metus.

Chrizantemos gerai auga purioje, lengvoje ir derlingoje žemėje. Tinka komposto, velėninės žemės, durpių, perpuvusio mėšlo ir smėlio (1:2:1:1:1) mmišinys.

Atskirais chrizantemų auginimo laikotarpiais reikalinga skirtinga temperatūra. Augančioms chrizantemoms optimali temperatūra -15 – 17° C, augant žiedpumpuriams ji turėtų būti -14 – 16° C, o pradėjus skleistis žiedams sumažinama iki 10 – 12° C. Esant žemesnei temperatūrai, jos lėčiau vystosi. Chrizantemos liejamos gausiai, nes nepakenčia sausros. Šaknų gniužulas nuolat drėgnas. Liejama kambario temperatūros vandeniu.

Po pasodinimo praėjus 7 d. rekomenduojama papildomai patręšti 0,1 % kalcio salietros tirpalu. Praėjus porai savaičių po pasodinimo papildomam tręšimui galima naudoti 0,2 % azoto, fosforo ir kalio trąšas su magniu. Tręšti kas 2 savaites, vėliau mažinti azoto kiekį, kad nebeaugtų „į lapus“, o formuotų žiedpumpurius. Norint išauginti kompaktiškus, gausiai žydinčius augalus, reikia formuoti ir genėti.

Augalai serga virusinėmis ligomis, kurios sukelia lapų dėmėtumą, deformuoja žiedynus. Chrizantemas puola amarai, tripsai.

1.3. Fuksija (Fuchsia L.)

Nakvišinių (Onagraceae) šeimos augalai, labiausiai paplitę Amerikos atogrąžuose, Naujojoje Zelandijoje. Gentyje apie 100 rūšių. Tai nedideli, dekoratyvūs medeliai, krūmeliai ar puskrūmiai priešiniais lapais, vamzdiškais žiedais, su raudona ar balta taurele. Yra daug įvairiaspalvių veislių su tuščiaviduriais ir pilnaviduriais bei vienspalviais ar dvispalviais žiedais, stačių ūglių ir svyrančių.

Patalpose auginamos šios rūšys: trilapės fuksijos (Fuchsia triphylla L.), hibridinės fuksijos (Fuchsia hybrida Voss), daugiažiedės fuksijos (Fuchsia fulgens Moc.et Sesse ex DC.), karoklinė fuksija (F. Procumbens R. CCunn. Ex A. Cunn.), paprastoji fuksija (F. magellanica Lam.). Auginama daugybė jų veislių.

Fuksijos dauginamos auginiais ir sėklomis. Lengviausia fuksijas dauginti auginiais. Jas galima dauginti ištisus metus. Fuksijų stiebai supjaustomi taip, kad kiekvienas turėtų po tris lapus. Auginiai susmeigiami į vazonus su smėliu ar smėlio ir durpių mišiniu, 2 cm gyliu. Substratas turi būti nuolat drėgnas. Auginiai apipurškiami vandeniu. Esant 20° C temperatūrai auginiai šaknis išleidžia per 2 – 3 savaites. Auginius galima sumerkti ir į vandenį. Pavasarį padauginti augalai paprastai pražysta birželio mėnesio pabaigoje – liepos mėnesio pradžioje. Norint, kad fuksijos žydėtų gegužės mėnesį, jas dauginti reikia rudenį.

Gėlių augintojai rekomenduoja fuksijas sodinti į durpių substratą. Taip pat tinka velėninės žemės, durpių, kompostinės žemės ir smėlio mišinys (1:2:1:1). Tinkamas fuksijoms substrato pH 6,5. Sunkiame substrate fuksijos auga gerai, bet prastai žydi. Lengvame substrate greitai perdžiūsta. Jauni augalai sodinami į mažus vazonėlius, o paaugę persodinami į didesnius. Vazono dydis – 12 cm. Į vieną vazoną galima pasodinti l – 3 augalus. Tinkamiausia fuksijoms augti temperatūra 20 – 25° C. Kai būna šalta ar per karšta, fuksijos lėčiau auga ir mažiau žydi. Geriausiai žiemoja 6 – 10° C patalpoje. Joms tinka vėsus rūsys ar kita vėsi patalpa. Žiemą kaip ir įprasta fuksija

meta lapus. Šiltame kambaryje jos auga ir žydi visus metus, o žiemą prasčiau, nes joms trūksta šviesos.

Fuksijos mėgsta drėgmę ir nepakenčia perdžiūvimo. Jei būna išdžiūvusi žemė fuksijos greitai nuvysta. Žiediniai pumpurai ir lapukai žūva, šakelės ir seni lapai palieti atsigauna. Perliejus augalus pradeda pūti šaknys. Žydinčių fuksijų geriau nepurkšti. Žiemą jos nepurškiamos ir labai mažai laistomos. Vasarą galima purkšti, tuomet jos gausiau žydi, lapai būna standesni ir ryškesni . Fuksijoms reikia drėgno oro, santykinis oro drėgnumas apie 70%.

Spartaus vystymosi metu ffuksijas reikia kas savaitę papildomai tręšti. Per vegetaciją fukcijos tręšiamos kas 1 – 2 savaites. Fuksijas galima tręšti ir per lapus. Tręšiant per lapus svarbu neaplieti žiedų, nes gali atsirasti baltų dėmių.

Norint suformuoti gražų augalo krūmelį, kasmet pavasarį fuksijas reikia genėti. Genimos fuksijos formuoja gražų vainiką, bet pražysta 3 – 4 savaitėmis vėliau. Fuksijų viršūnės šalinamos virš penktos poros lapų. Galima fuksijas išauginti ir medelio formos. Medeliui suformuoti labiau tinka stačiašakės ir krūmo formos fuksijos. Taip pat galima į medelį įįskiepyti svyrančią fuksiją, bet tai atlikti yra gana sudėtinga ir ne visada pasiseka. Skiepijama tada, kai norime auginti medelį su keliomis skirtingomis veislėmis.

Fuksijos retai serga, bet labai dažnai jas puola amarai, baltasparniai. Kenkėjai greitai išnyksta jei augalą nupurškiame specialiais iinsekticidais. Labai sunku įveikti ir baltasparnius, todėl juos būtina purkšti kontaktiniais ir sisteminiais insekticidais.

1.4. Gerbera (Gerbera L.)

Tai astriniių (Asteraceae) šeimos augalai. Tėvynė – Pietų Afrika ir Azija. Dažniausiai auginama dailioji gerbera (G. jamesonii Bolux ex Hook. F.).

Gerberos žydi tuščiaviduriais ir pilnaviduriais, įvairių spalvų žiedais. Lapai 12 – 35 cm ilgio ir 8 – 23 cm pločio. Jie būna lygiakraščiai, karpyti ar stipriai karpyti beveik iki centrinės gyslelės. Gerbera gali turėti nuo 3 iki 30 lapų. Gerberos gali būti dauginamos sėklomis, kero dalijimu ir auginiais. Geriausiai gerberas dauginti sėklomis. Kero dalijimu ir auginiais dauginama turint seną augalą. Gerberos gerai auga lengvame, puriame, gerai orą ir vandenį praleidžiančiame substrate. Tam tinka lengvas žemių mišinys, kuriame daug organinių medžiagų. Gėlių augintojai gerberas rrekomenduoja auginti durpiniame substrate.

Per vegetaciją optimali temperatūra dienos metu 20 – 25º C, o naktį 18 – 20º C. Aukštesnė patalpų temperatūra skatina žydėjimą, o žema stabdo. Poilsio metu temperatūra dienos metu turi būti 12 – 14º C, o naktį 12º C. Gerberoms reikia daug šviesos, bet ne tiesioginės vidurdienio saulės. Labai daug reikšmės gerberoms turi laistymas. Laistomo vandens temperatūra -18 – 22º C šilumos. Laistoma taip, kad vanduo nepatektų ant augalo lapų, į rozetės vidurį, o ypač ant šaknies kkaklelio.

Tręšiama tiktais trąšų tirpalais. Tręšti pradedama praėjus mėnesiui po pasodinimo, augalams prigijus ir pradėjus augti lapams. Augimo laikotarpiu jos tręšiamos 2 – 3 kartus per mėnesį,o rudenį ir pavasarį kartą per tris savaites. Nuo lapkričio iki sausio jos nebetręšiamos.

Gerberas puola voratinklinės erkės, muselės minuotojos, tripsai, baltasparniai ir amarai. Augalams daug žalos padaro miltligė.

1.5. Kalankė – (Kalanchoe Adans)

Priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimai. Tėvynė: Afrikos ir Azijos tropikai, Madagaskaras. Mėgstamos ir populiarios raudonžiedės kalankės ( K. blossfeldiana Poelln). Kalankės gali būti dauginamos auginiais, lapais ar ataugomis.

Tinka purūs, derlingi žemių mišiniai. Šiltnamiuose kalankės puikiai auga ir žydi durpiniame substrate. Augalai mėgsta šilumą ir šiltą orą. Intensyvaus augimo metu kalankės laikomos 19° C temperatūroje, pražydę augalai – vėsesnėje patalpoje – 13° C. Kalnkės – šviesomėgiai augalai, mėgsta ryškią šviesą – 9000 lx.

Vegetacijos metu augalai laistomi vidutiniškai, žiemą – labai saikingai, kambario temperatūros vandeniu. Papildomai tręšiama reguliariai, kas 14 dienų. Trąšos naudojamos žydintiems augalams. Augalams kenkia amarai, miltuotieji skydamariai, miltligė.

1.6. Kalceoliarija (Calceolaria L.)

Tai bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos augalai. Tėvynė: Pietų Amerika. Dažniausiai auginama mišrioji kalceoliarija ( C. herbeohybrida Voss.). Žiedai primena kurpelę, taškuoti ar vienspalviai, geltoni, balti, rožiniai, rudi. Žiedynus galima skinti, vandenyje išsilaiko iki 2 savaičių.

Kalceoliarijos dauginamos auginiais ir sėklomis. Norint turėti žydinčių kalceoliarijų rudenį, ssėjamos kovo mėn., o pavasarį- liepos pradžioje. Sėkloms dygti reikalinga 15- 18 °C temperatūra. Išpikavus temperatūra sumažinama iki 14 – 18 °C. Rudenį ir žiemą augalai pakenčia 4 – 5 °C temperatūrą. Kalceolliarijos gerai auga vėsiose, gerai vėdinamose, šviesiose, tačiau apsaugotose nuo tiesioginių saulės spindulių patalpose. Augalams ruošiamas lengvas žemių mišinys iš lapinės, kompostinės žemės, durpių ir smėlio (2:l:1:0,5 ).

Kalceoliarijos laistomos ryte arba vakare, svarbu neaplieti lapų. Laistoma ne šaltesniu kaip 18 °C vandeniu. Papildomai augalai tręšiami kas 14 dienų, pradėjus krauti žiedpumpurius – kas 7- 10 dienų.

Jei oras sausas augalus puola voratinklinės erkės.

1.6 Kamelija (Camellia L.)

Tai arbatmedinių (Theaceae) šeimos augalas. Tėvynė – Rytų Azija. Žinomos 82 rūšys. Lapai tamsiai žali, odiški, ovališki arba lancetiški iki 10 cm ilgio. Lapų pakraščiai dantyti. Žiedai įvairių spalvų, balti, rausvi, purpuriniai, gelsvai rožiniai, taurelės formos, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, sukrauti ūglių viršūnėse. Patalpose augalas užauga iki 2 metrų aukščio. Kamelijos žydi lapkričio – balandžio mėnesiais.

Dažniausiai auginamos japoninė kamelija (C. japonica L.) bei kvapioji kamelija (C. sasanqua Thumb.). Kamelijos dauginamos viršūniniais auginiais liepos – rugpjūčio mėnesiais. Auginiai įsišaknija per 2 mėnesius. Rekomenduojama naudoti šaknijimosi hormonus.

Augalai Persodinami kas 2 – 3 metai, po žydėjimo. Kamelijos sodinamos į rūgštų (pH 4,5 – 5,5) substratą. Kamelijoms parenkama ššviesi, bet apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių patalpa. Optimali temperatūra 18 – 20° C, tačiau gerai pumpurai subręsta truputį žemesnėje temperatūroje. Poilsio metu kamelijas patariama laikyti ne aukštesnėje kaip 12° C temperatūros patalpoje. Augalams reikalingas grynas, šviežias oras, todėl kamelijos auginamos tik gerai vėdinamose patalpose.

Rudenį ir pavasarį kamelijos laistomos gausiai, kad šaknų gniužulas nuolat būtų drugnas. Žiemą, kai kamelijos žydi laistoma mažiau. Poilsio metu laistoma saikingai. Augalai papildomai tręšiami nuo balandžio iki gegužės ir nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis.

Nuo gegužės mėnesio iki rudens kamelijOs gali būti laikomos lauke, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių ir skersvėjų vietoje. Tai augalų brendimo laikotarpis.

Kamelijas puola skydamariai, amarai, voratinklinės erkutės.

1.7 Kinrožė (Hibiscus rosa- sinensis L.)

Priklauso dedešvinių (Malvaceae) šeimai. Tėvynė: Kenija bei kiti Azijos regionai.

Lapai tamsiai žali, ovalūs, dantytais kraštais. Žiedai stambūs, ryškūs, balti, rausvi ir geltoni.

Dauginimos kinrožės sėklomis, pusiau sumedėjusiais auginiais. Optimalus laikas dauginimui vasario – kovo bei rugpiūčio mėnesiai.

Kinrožės gerai auga durpiniame substrate arba žemių mišiniuose iš velėninės, kompostinės lapinės žemės ar durpių, smėlio (2:2:1:1), pH 5,5 – 6,5. Temperatūra vasarą 18 – 22° C, žiemą ir poilsio metu -12 – 15° C. Esant mažiau kaip 16° C – gelsta lapai.

Kinrožės laistomos gausiai, poilsio metu saikingai. Papildomai tręšiama

nuo kovo iki rugsėjo mėn., kas 7 dienas. Kinrožės mėgsta intensyvų tręšimą.

Apgenėjus išauga nauji ūgliai, kurių viršūnėje formuojasi žiedai. Kinrožės gerai auga šviesioje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Patalpas būtina gerai vėdinti. Jauni augalai persodinami kasmet, seni kas 2 – 3 metai, geriausia 02 – 03 mėn. į velėninės, durpinės arba lapinės ir gerai perpuvusios mėšlinės žemės mišinį (2:1:1). Persodintą kinrožę reikia apgenėti, sutrumpinti šakutes virš trečio pumpuro

1.7.1 Klivija – Clivia Lindl.

Amarilinių (Amaryllidaceae)šeimos augalas. Gentyje 4 rūšys. Savaime auga Pietų AAfrikoje. Stiebas trumpas, šakniastiebis mėsingas. Lapai platūs, linijiški, ilgi, šakojasi į dvi puses. Žiedynkotis išauga iš jų vidurio. Klivijos žydi nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio. Ant aukšto ( iki50 – 60cm. ) žiedynkočiu išauga 5 cm. skersmens, varpelio formos žiedais. Žiedynas skėtis. Vaisius – raudona uoga.

Dažniausiai auginama raudonoji klivija (Clivia miniata Regel). Jos lapai tamsiai žali, iki 60 cm. ilgio, išlinkę į išorę. Ant žiedynkočių sukrauta apie 20 oranžinės ar raudonos spalvos žiedų. Auginama ir kilnioji ( C. nobilis Lindl.) bbei Gardeno ( C. gardenii Hook) klivijos.

Klivijos reikalauja ypatingos priežiūros. Mėgsta šviesias patalpas, bet vasarą nepakenčia saulėkaitos, nepakenčia temperatūros svyravimų. Vasarą optimali temperatūra – 20° C, žiemą, ramybės laikotarpiu – 7 – 12 ° C, žiemos pabaigoje, pradėjus augti žiedynkočiams –– 18° C. Augalams žydint, iki rugsėjo mėnesio augalai gausiai laistomi, papildomai tręšiami mineralinėmis trąšomis. Nužydėjus augalaui žiedynkotis nupjaunamas. Augalai gerai auga vidutinio sunkumo substratuose, mažuose vazonuose. Klivijos dauginamos atskiriant atžalas, dalijant kerą ir sėklomis. Padaugintos sėklomis klivijos pražysta tik poi 7-8 metų, padaugintos atžalomis žydi sekančiais metais.

Kolumnėja (Columnea L.)

Augalai priklauso gesnerinių (Gesneriaceae) šeimai. Tėvynė: Pietų Amerika. Daug rūšių auga Kosta Rikoje. Žinoma apie 200 rūšių. Augalo aukštis 30 – 90 cm. Lapai ovalūs, tamsiai žali, mėsingi, išsidėstę poromis. Žiedai lapų pažastyse, ryškiai oranžinės spalvos, forma primena vamzdelį.

Dažniausiai auginama puikioji kolumnėja (Columnea gloriosa Spraque), rečiau auginamos – (Columnea hirta, Columnea arguta. Columnea vedrariensis, Columnea oerstedtiana).

Dauginama sėklomis ir auginiais. Substratas lengvas, puveningas. Velėninės, lapinės žemės durpių ir rupaus ssmėlio mišinys (1 :2 :1 : 0,5).

Tai šviesomėgis augalas, tačiau nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Optimali temperatūra 18 – 24 °C. Gali pakilti iki 25 °C, tačiau oras turi būti drėgnas. Rudenį ir žiemą temperatūra neturi nukristi žemiau 15 °C.

Kamelijos laistomos šiltu vandeniu, neapliejant lapų ir žiedų. Substratas laikomas visada drėgnas. Poilsio metu (rudenį) laistoma saikingai, temperatūra keliama po truputį. Papildomai tręšiama kas 14 d., nedidelėmis trąšų koncentracijomis.

Puola miltuotieji skydmariai, baltasparniai. Jei augalas perlaistytas suserga pilkuoju puviniu.

Oleandras (Nerium LL.)

Stepukinių (Apocynaceae) šeimos augalai, kilę iš Azijos ir Viduržemio jūros sričių. Gentyje 3 rūšys. Patalpose auginamas paprastasis oleandras ( Nerium oleander L.).

Tai visžaliai krūmai užaugantys iki 2 – 4 m aukščio. Lapai 10 – 15 cm ilgio. Žiedai iki 5 cm skersmens, tuščiaviduriai ir pilnaviduriai, kai kurių veislių kvapnūs, balti, geltoni, oranžiniai, rožiniai ir raudoni.

Augalai dauginami auginiais birželio – rugsėjo mėn. Jie skinami 6 – 10 cm ilgio su dviem poromis lapelių, susmeigiami į durpių ir smėlio mišinį ir pridengiami. Įsišaknija per 3 – 4 savaites.

Jauni augalai persodinami kasmet, senesni kas 3 – 5 metai. Mėgsta vidutinio sunkumo derlingą kompostinę, lengvos velėninės durpės žemės ir smėlio mišinį. Jeigu oleandro šaknys užaugusios didelės, persodinant galima dalį pašalinti, gausiau žydės.

Žiemą patalpoje turi būti 6 – 8° C šilumos. Nuo kovo mėn., kai pasirodo žiedai, oleandras perkeliamas į šiltesnę vietą. Mėgsta labai šviesias, saulėtas vietas, net saulėkaitą. Vasarą oleandras laistomas gausiai, retkarčiais nupurškiamas. Jis mėgsta saulėtą vietą ir kambaryje, ir lauke. Pavasarį oleandrą galima išnešti į balkoną ar laikyti sode. Tačiau prieš tai jį reikia palaipsniui pripratinti prie lauko sąlygų ir tiesioginių saulės spindulių. Staigiai išnešus, pabals oleandro lapai ir neteks dekoratyvumo. Laikant oleandrą kambaryje vasarą, patartina per per karščius į ppadėklą pripilti vandens. Žiemą laistomas saikingai.

Žydintys augalai tręšiami kiekvieną savaitę žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis.

Kartais ant šaknų ir ant stiebų užauga karpinių ataugų. Tuomet ligoti augalai sunaikinami, nes tai oleandrų vėžys.

Dažniausiai puola amarai, skydamariai ir voratinklinės erkės, todėl reikia dažnai purkšti vandeniu. Jeigu kenkėjų labai daug, purkšti insekticidais.

Pelargonija ( Pelargonium L ‘Her.)

Tai snaputinių šeimos (Geraniaceae) daugiametės žolės arba įvairaus aukščio, kartais šliaužiantys puskrūmiai. Savaime auga Vidurio ir Pietų Afrikos pusdykumėse, taip pat Mažojoje Azijoje. Gentyje 350 rūšių Stiebai gali būti žoliniai arba sumedėję. Lapai apskriti, skiautėti, plunksniški, kartais labai kvapnūs. Žiedai auga skėtiniais žiedynais. Jiems nužydėjus užsimezga ilgi vaisiai, savo forma primenantys gandro snapą . Būtent dėl vaisių formos šie augalai ir gavo tokį pavadinimą, nes graikų kalboje „pelargos“ reiškia gandrą.

Rūšys auginamos patalpose: juostuotoji pelargonija ( P. zonale L ‘Her. Ex Aiton.), skydalapė pelargonija (P. peltatum L ‘Her. Ex Aiton), didžiažiedė pelargonija ( P. grandiflorum Willd.) , kvapioji pelargonija (P.odoratissimum L ‘Her. Ex Aiton.), malonioji pelargonija ( P. graveolens L ‘Her. Ex Aiton.).

Pelargonijos dauginamos sėklomis ir auginiais. Sėklomis daugiausiai dauginama tada, kai reikia padauginti didesnį kiekį augalų. Auginiais padauginti augalai išlaiko motininio augalo savybes. Auginiai pjaunami nuo motininių augalų, kurie turi būti sveiki ir stiprūs. Auginiai turi būti apie 88 – 10 cm ilgio, neminkšti. Prieš sodinimą auginiai apdžiovinami

Tinkamiausi žemių mišiniai pelargonijoms auginti sudaromi iš : velėninės, lapinės žemės, durpių ir smėlio ( 2:2:2:1) .

Šiuo metu yra didelis substratų pasirinkimas, tačiau nerasime toje gausybėje tokio, kuris būtų skirtas tik pelargonijų auginimui. Norint turėti gražesnes, sveikesnes pelargonijas, jas geriau auginti žemių mišiniuose, pritaikytuose kaip tik joms. Tokiame substrate auginamus augalus lengviau prižiūrėti nei durpių žemėje auginamus. Nes durpinis substratas greičiau išdžiūsta, be to esant karštam orui, jis įkaista ir taip pažeidžiamos šaknys.

Žiemą pelargonijos laistomos saikingai, nes nuo drėgmės pertekliaus pūna šaknys. Tačiau substratas neturi neperdžiūti. Nuo balandžio mėn. pradedama lieti gausiau. Laistant reikia saugoti, kad vanduo nepatektų ant stiebo ir lapų. Motininiai augalai laistomi retai ir saikingai.

Įsišaknijusias pelargonijas kas savaitę papildomai tręšiamos 0,2% trąšų mišinio tirpalu, kuriame daugiau fosforo ir kalio. Vasarą tręšiame du kartus per savaitę.

Pelargonijos yra šviesomėgiai augalai, todėl trūkstant šviesos jos tampa nedekoratyvios ir ištįsta. Optimali temperatūra – 18 – 20º C.

Pelargonijos ramybės būsenoje laikomos kelis rudens ir žiemos mėnesius. Jos gerai žiemoja šviesioje, gerai vėdinamoje, vėsioje patalpoje (5-10º C). Prieš žiemojimą augalai nuvalomi, pašalinami nuvytę lapai ir žiedai. Žiemojimo metu šalinami vešliai želiantys ūgliai, augalai retkarčiais paliejami, kad sudrėktų visas substratas.

Peržiemojusios pelargonijas genimos, kad jos geriau

augtų ir žydėtų. Augalai genimi anksti pavasarį. Per vasarą genimi keletą kartų, kad formuotųsi kompaktiški, vešlūs augalai.

Labai svarbu peržiemojusias pelargonijas laiku persodinti. Jei augalams trūksta maisto medžiagų, jie gali pradėti mesti lapus.

Raktažolė (Primula L.)

Augalai priklauso raktažolinių(Primulaceae) šeimai. Raktažolių yra apie 500 rūšių. Savaime auga Kinijoje, Pietų ir Vakarų Europoje.

Patalpas puošia taurinė raktažolė ( P. obconica Hance), paprastoji raktažolė (P. vulgare Hons), švelnioji raktažolė (P. malacoides Franch) .

Raktažolės dauginamos sėklomis, ir tai nėra paprasta. Dauginimo sėklomis trūkumas yra toks, kad tokiu bbūdu išvesti hibridai ne visada yra panašūs į motininius augalus. Sėklos sėjamos gegužės – birželio mėn. Pasėjus sėklas, užberiama labai plonu substrato sluoksniu. Sėklos sudygsta per 8 – 10 dienas. Raktažolių sėklos sėjamos į lapinės, velėninės, kompostinės žemės ir smėlio mišinį ( 2:1:1:1 ), kurio pH 5,5 – 6,5, daigai pikuojami į tokį pat substratą kaip sėjai. Sodinimui į vazonus naudojamas derlingesnis substratas. Raktažoles galima auginti ir durpiniame substrate.

Raktažolės rudenį ir žiemą gerai auga 6 – 8 °C temperatūros patalpose, nnes esant aukštesnei temperatūrai jos trumpiau žydi, žiedai būna blankesni, žiedynkočiai ištįsę. Augalams pradėjus žydėti, temperatūra pakeliama iki 10 – 12 °C šilumos.

Laistomos saikingai, tačiau dažnai apipurškiamos vandeniu. Purkšti reikia iš ryto, kad nuo lapų greičiau nudžiūtų vanduo, nes jie ggali pradėti pūti. Pradėjus augti žiedynams, nepurškiama.

Papildomai raktažolės tręšiamos, palaistant 0,1 – 0,2 % kalio salietra , kompleksinių trąšų mišiniu.

Ritlenis (Episcia Mart.)

Augalai priklauso gesnerinių (Gesneriaceae) šeimai. Paplitę Pietų ir Centrinės Amerikos tropikuose. Gentyje apie 40 rūšių. Patalpose auginamos šios rūšys : įvairiaspalvis ritlenis ( E. cupreata Hanst.), šliaužiantieji ritleniai ( E. reptens Mart.), lelijiniai ritleniai ( E. lilacina L.).

Augalai žydi tamsiai oranžiniais ar raudonais, vamzdiškais, 2 – 2,5 cm ilgio žiedais.

(E. dianthiflora L.) žydi baltais žiedais, kurių vainiklapiai plunksniški, karpyti. Lapai 2,5 – 3 cm ilgio, žali, aksominiai. E. reptens Mart. – tai svyrantys augalai, galintys augti ir mažiau apšviestose patalpose. Vieni ritlenių ūgliai trumpi, tankiai apaugę lapais, o kiti ilgi, besiraitantys, ant jų auga lapų skrotelės.

Ritleniai ddauginami pavasarį sėklomis, ūgliais. Lengviausia dauginti ant augalo ūsų susiformavusiomis lapų skrotelėmis. Jos įsišaknija per 1 – 2 savaites.

Tinkamiausia patalpų temperatūra 20 – 23 °C . Žiemą – keliais laipsniais mažesnė – 18 – 20 °C.

Ritleniai mėgsta šviesią, ypač žiemą, apsaugotą nuo tiesioginių saulės spindulių, vietą.

Substratas turi būti nuolat drėgnas, vegetacijos metu papildomai tręšiama 2 – 3 kartus per mėnesį, mažos koncentracijos trąšų mišiniais. Augalai laistomi gausiai šiltu, minkštu vandeniu, saugant, kad nesušlaptų lapai. Ritleniai greitai praranda dekoratyvumą. Kas 22 – 3 metai augalai atnaujinami, pakeičiami naujais. Augalai persodinami kasmet, pavasarį į lengvą, laidų orui ir vandeniui substratą. Tinka lapinės, kompostinės žemės, durpių ir smėlio mišinys ( 1:1:1:1). Indai ritleniams parenkami platūs ir negilūs, nes augalų šaknys išsidėstę paviršiuje. Augalus puola voratinklinės erkutės.

Sanpaulija ( Saintpaulia H.Wendl.)

Tai gesnerininių (Gesneriaceae) šeimos augalai . Tėvynė : Tanzanija, Uranbaros kalnynas Rytų Afrikoje. Gentyje 11 rūšių. Patalpose auginama našlaitinė sanpaulija ( S. Ionantha H. Wendl.). Lapai ovališki, tamsiai žali, plaukuoti. Žiedai violetiniai, mėlyni, balti, raudoni, rožiniai, tuščiaviduriai ar pilnaviduriai. Žydi beveik ištisus metus.

Dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai: dalijant kerelį ir šaknijant lapus. Auginiai ruošiami iš gerai išsivysčiusių,nepažeistų iš vidurinės skrotelės dalies augančių lapų.

Tinka įvairūs žemės mišiniai, tačiau jie turi būti purūs,lengvi, laidūs vandeniui.

Sanpaulijoms tinka ne žemesnė, kaip 16 – 18° C laipsnių temperatūra. Palankiausia 16 – 25° C. Temperatūrai nukritus iki 12° C, nustoja formuotis žiediniai pumpurai, augalas neauga, lapai pasidaro kieti, trapūs, pakraščiai susisuka. Sanpaulijoms reikia daug šviesos, bet reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ,nes augalai augs prastai, bluks ir gels lapai.

Sanpaulijos labai mėgsta drėgną orą, bet purkšti jų negalima nei ant lapų nei ant skrotelių, taip pat laistant reikia saugoti, kad nebūtų aplieti lapai. Substratas turi būti nuolat drėgnas, bet nešlapias todėl llaistoma saikingai. Nuo pavasario iki rudens tręšiame kas dvi savaites žydintiems augalams skirtomis trašomis. Trūkstant maisto medžiagų išauga nedaug lapų, jie būna maži, augalai prastai žydi.

Sprigė ( Impatiens L. )

Šeima: balzaminių (Balsaminaceae). Augalai išplite Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Gentyje apie 400 rųšių.

Dažniau auginamos rūšys: balzaminė sprigė (Impatiens balsamina L.), valero sprigė (Impatiens walleriana Hook. f.), Naujosios Gvinėjos sprigės (Impatiens New Guinea).

Sprigės dauginamos auginiais ir sėklomis. Dauginant auginiais juos ruošti pradedame nuo balandžio iki spalio mėnesio.Nuo šoninių ūglių nupjaunami maždaug 10 cm ilgio auginiai. Nuskynus apatinius lapus, augalai pamerkiami į stiklinę su vandeniu. Išleidus šaknis augalai persodinami į atskirus vazonėlius. Sprigės sėklomis dauginamos tada, kai norima išauginti daug augalų. Sėjamos kovo mėnesį į purią dirvą. Pasėjus sėklas, jas reikia užberti plonu žemių sluoksniu, o po to laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje .Kai tik išleidžiami pirmieji lapeliai, jiems reikia daugiau šviesos. Geriausias substratas augalų auginimui velėninės, lapinės ar kompostinės žemės, durpių ir smėlio mišinys ( 1:1:1:1).

Sprigės gerai auga saulėje arba šviesioje paunksmėje. Pavasarį ir vasarą tinkamiausia emperatūra 18° C, tačiau pakenčia ir aukštesnę. Rudenį ir žiema reikalinga 18° C temperatūra, kad toliau galėtų augti ir žydėti.t

Intensyvaus augimo metu substratas turi būti visas drėgnas, tačiau nešlapias. Labai karštomis dienomis patartina aapipurkšti vandeniu. Žiemą laistome saikingai.

Nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio tręšiame kas savatę, skystomis žydintiems augalams skirtomis trąšomis.

6.1. Augalai dekoratyviais lapais

Tai pati didžiausia interjero gėlių grupė, pastaruoju metu ypatingai vertinama dėl puošnių, ilgai dekoratyvių lapų. Skirtingos formos, faktūros ir spalvų rašto augalai gražiai dera įvairiuose interjeruose. Galima atrinkti augalus gerai augančius tamsesnėse ir vėsesnėse patalpose, tačiau yra lepių lapinių augalų (alokazijos, krotonai), kurie geriausiai auga gėlių languose. Galima pasirinkti atsparius, lengvai auginamus (aspidistras, chlorofitus, sansevjeras), ar kruopštesnės priežiūros reikalaujančius augalus. Interjero augalų dekoratyviais lapais sortimentas nuolat papildomas naujais augalais. Tie augalai, kurie prieš keletą metų buvo naujiena – šiandien puikiai dera ir auga mūsų interjeruose.

Dekoratyviais lapais interjero augalų grupėje galima išskirti bromelinius augalus, palmes ir paparčius, vijoklinius – svyrančiuosius augalus, svogūninius augalus, kurie sudaro lyg savarankiškas, išskirtinės priežiūros reikalaujančias grupes, todėl jų trumpas charakteristikos leidinyje pateikiamose ir atskirai.

6.1.1. Aspidistra ( Aspidistra Ker Gawl.)

Aspidistros – daugiamečiai pakalnutinių (Convallariaceae) šeimos augalai. Tėvynė – Japonija ir Pietų Kinija. Ten jos ir auga tankių miškų pavėsyje. Į Europą atvežtos olandų botaniko C. L. Blume. Nuo 1835 m. jos pradėtos auginti patalpose. Patalpose auginama aukštoji aspidistra ( A. elatior Blume.).

Tai vienos nereikliausių ir ištvermingiausių gėlių augančių patalpose. Gerai auga tiek vėsiose, tiek šiltose patalpose.

Ji – pavėsio augalas, bet gali augti ir šviesioje vietoje. Nelabai bijo skersvėjų, dūmų bei sauso oro. Ji neblogai auga ten, kur dauguma kambarinių gėlių žūva.

Sudarius kiek įmanoma palankesnes augimo sąlygas aspidistra ištisus metus atrodo puikiai. Lapai sodriai žali, dideli, lancetiški, kieti, platūs, tvirta odele, primena pakalnučių lapus. Lapai auga ant ilgų lapkočių.

Žiemą aspidistros laikomos vėsioje (8 – 10º C) patalpoje. Temperatūra neturi būti žemiau 5° C. Kuo vėsesnė patalpa, tuo mažiau ir rečiau laistoma. Dažnai nuo lapų nuvalomos ddulkes. Jei oras kambaryje sausas, apipurškiama drungnu vandeniu. Vasarą aspidistrą galima išnešti į lauką, į medžių paunksmę. Persodinami augalai kas 3 – 4 metai, balandžio mėnesį. . Papildomai tręšiama intensyvaus augimo metu, kas 14 dienų.

Aspidistrą labai lengva dauginti šakniastiebio dalimis. Išėmus augalą iš vazono, jis supjaustomas aštriu peiliu į 4 – 5 dalis. Kad nauji augalai užaugtų stipresni, kiekviena kero dalis turi būti su 3 – 4 lapais. Dalyti kerą labai lengva, nes šakniastiebis yra žemės paviršiuje, labai gerai matyti iiš jo išaugę lapai. Žemės mišinys ruošiamas iš veleninės žemės, komposto, durpių ir smėlio (2:1:1:0,5). Kol augalai prigis laistoma saikingai ir laikoma 10 – 15 C temperatūroje

6.1.2. Begonija ( Begonia L.)

Begonijos pas mus atkeliavusios iš drėgnųjų Azijos tropinių miškų. Augalai priklauso bbegonijinių (Begoniaceae) šeimai. Jų yra apie 400 rūšių ir dar daugiau įvairių formų bei veislių. Pagal naudojimą jos skiriamos į kelias grupes. Kambariuose auginamos krūminės ir lapinės begonijos. Gėlynuose plačiai paplitusios gumbinės ( Begonia tuberhybrida Voss.) ir visadžydė ( B. semperflorens Link et Otto) begonijos, kuriomis galima ir patalpas puošti. Vienos rūšys išauga gražiu krūmeliu, kitos turi žeme šliaužiančius arba labai sutrumpėjusius stiebus. Pasitaiko rūšių laipiojančiais ar svyrančiais stiebais. Krūmu augančių begonijų tarpe yra nemažai rūšių, kurios gerai auga kambariuose. Tai gražiais rusvais pūkuotais lapais (B. credneri), sidabriškai margais lapais koralinė begonija ( B. corallina Carriere), puošniais raudonais žiedais ir dideliais baltais taškuotais lapais smulkiažiedė begonija ( B. foliosa Humb)..

Lapinės begonijos turi trumpus, dažniausiai šliaužiančius žeme stiebus ir didelius puošnius llapus. Iš šios grupės begonijų populiariausiai karališkoji begonija. Jos lapai dažniausiai margi; tamsiai žali su sidabrinėmis juostomis, raudoni su metaliniu arba perlamutriniu atspalviu, pilki su rudomis, žaliomis arba juodomis dėmėmis. Vienų paviršius aksominis, kitų lygus, blizgantis. Dažna kambariuose ir gražiais, blizgančiais, tamsiai žaliais, raudona apatine puse, garbanotais lapais buncho begonija ( B. bunchi)i. Puošnius lapus turi Meisono begonija ( B. masoniana Irmisch) , karališkoji begonija ( B. rex Putz).,metalinė begonija ( B. metallica W. G. Sm.), smaragdinė begonija ( B. iimperialis Lem.), barščialapė begonija ( B. heracleifolia Cham.et Schltdl.), melsvalapė begonija – ( B.limmingeana C. Morren.). Kaip svyrančius arba vijoklinius augalus patalpoms galima panaudoti vijoklinę begoniją (B. convolvulacea A.DC.), begoniją svyruoklę (B.glabraAubl).

Begonijos gerai auga tik tuomet, kai joms sudaromos sąlygos, panašiai kaip tėvynėje – tropiniuose miškuose, kur viešpatauja pavėsis. Šviesos spinduliai sunkiai skverbiasi pro susipynusias medžių, krūmų ir lijanų tankmes. Miške drėgna ir šilta. Net šalčiausią rytą temperatūra nukrinta tik iki 20°.Šilčiausią vidudienį ji siekia 40°. Nuo liūčių žemė ir oras čia nuolat drėgni. Tokioje aplinkoje ir žoliniai augalai užauga gana dideli. Kai kurios begonijos prilygsta net krūmams arba, besiraizgydamos laipiojančiu stiebu ant kitų medžių kamienų bei šakų, pakyla labai aukštai. Tos rūšys, kurios auga miško gilumoje, kitų medžių pavėsyje, yra prisitaikiusios sugauti šykščius šviesos spindulius. Jų lapai dažnai yra išsidėstę vienoje plokštumoje, turi audiniuose oru užpildytas ląsteles, dėl to jie būna baltai arba sidabriškai dėmėti. Raudona lapų spalva taip pat padeda asimiliuoti didesnį šviesos kiekį. Tokius spalvingus puošnius lapus turi karališkoji begonija (B. rex), lapus su sidabriškomis dėmėmis ( B. corallina).

Taigi ir kambariuose begonijos gerai auga tik pavėsingose, saulės neįkaitintose vietose, kai temperatūra nenukrinta žemiau kaip 18° ir oras yra nepakankamai drėgnas. Vasarą begonojas laikomos toliau nuo saulėtų langų. SSaulėje auginamų begonijų lapai netenka spalvingumo, pabąla, džiūsta, o labai tamsiuose kambariuose jie netenka gražios spalvos, išnyksta margalapių rūšių puošnusis raštas, ištysta stiebai ir lapkočiai. Vasarą begonijos laistomos gausiai, nes nepakenčia perdžiūvusio substrato. Purkšti jų nepatartina, ypač tų, kurios turi pūkuotus lapus. Nuo vandens lašų lapai darosi dėmėti, dažnai net prakiūra. Žiemą begonijos laistomos saikingai, auginamos 15 – 18° temperatūroje. Nuo drėgmės pertekliaus žiemą gali pradėti kristi lapai.

Kiekvieną pavasarį begonijos persodinamos. Žemės mišinys turi būti lengvas, purus, gerai laikantis drėgmę. Jį galima sudaryti iš lapinės, durpinės, perpuvusios mėšlinės žemės ir smėlio (4:2:1:1). Vazonai parenkami nedideli. Papildomai augalai tręšiami intensyvios vegetacijos metu, kas 1 – 2 savaites.

Begonijos dauginamos labai paprastai. Lengvai įsišaknija žali auginiai, o kai kurias rūšis galima dauginti ir lapiniais auginiais. Krūmines begonijas reikia genėti. Stiebus galima sutrumpinti perpus, nupjautas viršūnes įšaknyti. Lapiniais auginiais sėkmingai dauginama karališkoji ir smaragdinė begonijos. Jų lapai, panašiai kaip našlaitinės santpaulijos, su lapkočiais smeigiami į smėlį. Karališkosios begonijos lapus galima šaknyti, padėjus lapą ant drėgno smėlio ir keliose vietose jį prismeigus. Apatinėje pusėje stambios gyslos įpjaunamos. Kambaryje šią begoniją geriau dauginti lapų dalimis. Pernykštis lapas supjaustomas į nedidelius (2 – 4 cm) trikampius su dviejų stambesnių gyslų susikirtimu pamate. Tokios lapų plokštelės sodinamos 0,5 –– 1 cm gyliu į drėgną smėlį ir uždengiamos stiklu. Po 15 – 20 dienų gyslų susikirtimų vietose pradeda augti šaknelės, o netrukus ir naujas augalėlis. Jam paaugus, persodinama į mažus vazonėlius, į begonijoms tinkamą substratą.

6.1.3. Difenbachija (Dieffenbachia Schott)

Tai aroninių (Araceaa) šeimos augalai, kilę iš Vidurio ir Pietų Amerikos atogražų. Apie 150 metų auginamos kaip kambarinės gėlės, todėl išvesta namažai veislių, formų , tik jų sistematika gana paini. Daugiausia auginama margalapės difenbachijos (Dieffenbachia maculata ( Lodd.) G. Don ( sin. D. picta) veislių. Tai dažniausiai stambūs augalai su dideliais lapais, išmargintais įvairiomis gelsvomis ar baltomis dėmėmis.

Difenbachijos gali augti įvairiai apšviestose vietose, bet nepakenčia tiesioginių saulės spindulių.. Dauguma rūšių mėgsta drėgną orą ir šilumą ištisus metus. Žiemą tinkamiausia temperatūra ne žemesnė kaip 10° C. Augalai laistomi kambario temperatūros, minkštu vandeniu. Papildomai tręšiama nuo pavasario iki rudens kas 2 savaites, o ramybės metu – kartą per mėnesį. Šviesialapės difenbachijos, gausiau patręštos azotinėmis trąšomis, praranda raštą, pažaliuoja. Persodinamos pavasarį, jei reikia, į didesnį vazoną . Substratas parenkamas trąšus, laidų vandeniui: lapinės žemės, komposto, durpių ir smėlio mišinys (3:1:1:1). Sodinama truputį giliau, negu anksčiau augo, tada iš stiebo apačios išauga naujos pridėtinės šaknys. Difenbachijos dauginmamos viršūniniais auginiais arba belapio stiebo gabaliukais, jie suguldomi į dirvą

akute į viršų. Kartais išaugę 1,5 – 2 m augalai lieka pliku stiebu ir nelabai gražiai atrodo, tuomet juos galima atnaujinti. 30 – 50 cm ilgio viršūnė nupjaunama ir įšaknydinama, o likęs stiebas supjaustomas gabaliukais ir panaudojamas dauginimui. Arba stiebas paliekamas, kad išaugtų nauji ūgliai ir suformuojamas vešlesnis augalas.

6.1.4. Fatsija ( Fatsia Decne. Et Planch.)

Fatsijos priklauso aralinių (Araliaceae) šeimai. Dažniausia auginama japoninė fatsija (Fatsia japonica (Thunb.,ex Murray) Decne et Planch., kilusi iš Japonijos. Tai sumedėję augalai. Lapai sodriai žali, 7 – 99 skiaučių, blizga, jauni lapai truputį pūkuoti, lapkočiai ilgi. Žiedai neryškūs, gelsvai balti. Fatsijos vertinamos dėl gražios lapų formos. Augalas išauga iki1,4 metrų aukščio.

Dauginamos viršūniniais ar stiebo auginiais, kartais sėklomis, kovo – balandžio mėnesiais. Dėžutė su auginiais ar pasėtomis sėklomis šildoma iš apačios. Gerai įsišaknija 27° C patalpojestambūs lapai išgarina daug vandens. Tręšiama mineralinių trąšų mišiniu du kartus per mėnesį. Gerai auga vėsiuose, šviesiuose kambariuose. Persodinami augalai kas 1 – 2 metai, vasario, kovo mėnesiais. Persodinant rekomenduojama neišardyti šaknų gniužulo. OOptimali auginimo temperatūra vegetacijos metu – 17 – 20 ºC. Šiltuose ir tamsiuose kambariuose meta lapus. Žiemą palankiausia 10 – 12° C temperatūra. Vasarą patariama laikyti lauke, bet prieš išnešant reikia pratinti prie lauko sąlygų, apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. YYpač pavojinga iš karto išnešti į balkoną, nes lapai pabals ir neatsigaus.

6.1.5. Juka (Yucca L.)

Tai agavinių (Agavaceae) šeimos augalai. Juka paplitusi Šiaurės ir Vidurio Amerikoje. Iš viso aptinkama apie 40 rūšių. Vienos rūšys turi aukštus kamienus, kitos jų beveik neturi. Jukų lapai šiurkštūs, baigiasi kietu dygliu. Žiedynai dideli, sudaryti iš gausybės varpelio formos žiedų. Plačiai auginamos balkonuose, terasose, soduose, kambariuose. Populiariausios rūšys: alavijinė juka (Yucca aloifolia L.) – stiebas plonas, aukštas, viršūnėje kuokštais auga standūs, kalavijiški lapai, dramblinė juka (Y. elephantipes Regal.) – stiebai sumedėję, 1-1,6 metrų aukščio.

Jukos auginamos labai šviesiose ir erdviose vėdinamose patalpose. Optimali temperatūra – 18 – 22° C. Vasarą geriausia auginti kubiluose lauke. Žiemą augalai laikomis vėsioje (5 – 10° C) šviesioje patalpoje. Vegetacijos metu augalai ppapildomai tręšiami kas 1 – 2 savaites. Augimo metu laistoma reguliariai, bet kad neužmirktų substratas. Žiemą laistyti labai retai. Žemių mišinys sudaromas iš puveningo komposto, smėlio, molio mišinio, kurio pH 6,5 – 7,0. Persodinami jauni augalai kasmet pavasarį ir vasarą, o senesni – kai prireikia didesnio vazono.

Jukos dauginamos šoninėmis atžalomis, stiebo gabalais. Stiebų gabalus pasodinus į durpių ir smėlio mišinį, iš miegančių pumpurų išauga šaknys ir lapai. Dauginimui reikalinga 21 – 24° C temperatūra. Jei juka išaugo labai aukšta, galima jją nugenėti. Viršūniniai ūgliai ir stiebo gabalai tiks dauginimui, o likusi stiebo dalis išleidžia naujus ūglius.

6.1.6. Maranta ( Maranta L.)

Gentis pavadinta Venecijos mediko ir botaniko Bartolo Marantos , gyvenusio XVI amžiuje, vardu. Priklauso marantinių (Marantaceae) šeimai. Pietų Amerikos miškuose auga daugiau kaip 20 rūšių, o kambariuose dažniausiai auginamos baltagyslės marantos ( Maranta leuconeura E.), rečiau – dvispalvė maranta ( M. bicolor Ker Gawl.). Tai žolinis augalas. Lapai žali, plačiai elipsiški, gyslos baltos, dėmės išsidėsčiusios pagal pagrindinę lapagyslę, apatinė lapų pusė šviesiai žalia. Užauga iki 30 cm aukščio. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais. Žiedai nedekoratyvūs, auginama dėl spalvingų, puošnių lapų.

Marantoms parenkama šviesi, pusiau pavėsinga, bet ne saulėta vieta. Šis augalas mėgsta šilumą (18 – 24° C), bet žiemą gali augti ir vėsesnėse vietose (apie 12° C). Mėgsta drėgną orą ir reguliarų laistymą. Sodinama į lapinės žemės, durpių, trupučio molio, komposto ir smėlio mišinį. Persodinamos marantos pavasarį. Tuomet ir dauginama dalijant kerą arba ūgliais, įsišaknydinamais vandenyje ar durpių substratuose. Marantas galima dauginti ir auginiais, kurių lieka nuo pagrindinės kerelio dalies. Jie sodinami tiesiai į dauginimo dėžutę, kur žemės viršus apipiltas švariu smėliu arba perpiltu. Tokia dauginimo dėžutė laikoma 20 – 24° C patalpoje, geriau, jei būna apšildoma iš apačios. Papildomai tręšiamos nuo ppavasario iki rudens kas 2 savaitės, o žiemą – kartą per mėnesį. Marantos – spalvingi, ryškūs augalai, tinkami kompozicijoms papuošti. Jas auginti galima keliais būdais: po kelis įšaknydintus ūglius susodinti į vieną vazoną, paaugusios jos bus gražūs svyrančiomis šakomis augalai. Galima marantas auginti šakas apvejant ir pritvirtinant ant samanomis arba plaušais aprišto kuolo, jį nuolat reikia drėkinti.

Vakarais marantų ir kitų marantinių šeimos augalų lapai pakyla ir susisuka.

Marantą dažnai puola voratinklinės erkutės, todėl augalai nuolat apžiūrimi, ypač jei laikoma sausose patalpose..

6.1.7. Monstera ( Monstera Adanson.)

Monstera priklauso aroninių (Araceae) šeimai. Gentis apima 25 rūšių lianas ir pusiau epifitus. Tai stambūs augalai, savo ūgliais jie gali apraizgyti 20 – 30 metrų medžius. Augalai kilę iš Pietų Amerikos drėgnų atogražų miškų.

Monstera – tipinga atogrąžinių miškų liana. Jos laipiojantis stiebas pusiau sumedėjęs, su orinėmis šaknimis. Apatiniai lapai nekarpyti, beveik apvalūs, o aukščiau jie plunksniškai karpyti ir didesni kaip 1 metro skersmens. Sausu oru monsteros lapai garina vandenį, o kai drėgna, vanduo iš lapų sunkiasi pro žioteles, kurių yra visame lape. Prieš lietų iš monsteros lapų krinta dideli vandens lašai. Todėl galima spėti, kad bus lietaus. Gimtinėje ji žydi ( kambariuose labai retai). Žiedas didelis. Veda vaisius – uogas 20 cm ilgio burbuolėse. Kambariuose dažniausia auginamos dvi rūšys: nuostabioji monstera ( M. deliciosa Liebm.) ir nelygiašonė monstera ( M. Obliua (Walp) Gray.).

Gerai auga sausuose kambariuose. Laikomos arti langų, rytų ir vakarų pusėje. Neblogai auga tamsesnėse vietose, tik ištįsta lapkočiai. Nepakenčia tiesioginių saulės spindulių, vasarą reikia sudaryti pavėsį. Joms reikalinga atrama. Saugoti nuo skersvėjų. Puošnios būna 10 metų. Geriausiai auga 15° – 20° C temperatūroje. Žiemą laikomos ne mažesnėje kaip 12° C temperatūroje, lengvai pakenčia 14 – 20° C temperatūros svyravimus. Vasarą reikia dažnai laistyti ir purkšti. Žiemą laistoma saikingai kambario temperatūros vandeniu. Reikia vengti vandens pertekliaus, nes ant lapų atsiranda tamsių dėmių ir pradeda pūti šaknys. Tręšiamas kas trys savaitės mineralinėmis trąšomis.

Geriausia persodinti pavasarį, kai pradeda augti. Substratas turi būti lengvas, derlingas ir sulaikantis drėgmę, purus, laidus orui. Vazonų dugne įtaisomas drenažas. Žemių mišinys ruošiamas iš velėninės, durpinės, lapinės (kompostinės) žemės, kiminų, smėlio (1:1:0,5:2:0,5), rekomenduojama pridėti truputį medžio anglies. Jauni augalai persodinami kasmet, o senesni – kas dveji metai.

Augalas dauginamas sėklomis, stiebo dalimis, ūgliais ir atžalomis. Stiebai pjaustomi taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 1 – 2 pumpurai. Auginiai sodinami į dauginimo dėžes arba vazonus ir pridengiami stiklu. Dėžės laikomos 20 – 22° C temperatūroje, įsišaknija per tris mėnesius. Lengviau įsišaknija viršūniniai ūgliai, greičiausiai

– šoninių ūglių auginiai, nupjauti su dviem lapais ir orinėmis šaknimis. Ligos ir kenkėjai puola retai.

6.1.8. Nolina (Nolina Michx (sin. Beaucarnea recurvata))

Tai agavinių (Agavaceae) šeimos augalai, kilę iš Amerikos kontinento. Jie turi tiesų, stiprų, pagrinde stipriai sustorėjusį stiebą (kai kurių rūšių jis dvišakas), ilgus smailėjančius lapus ir iš smulkių baltų žiedų sudarytus žiedynus. Gentyje priskaičiuojama apie 20 nolinių rūšių, kilusių iš Meksikos, Kalifornijos, Teksaso. Plačiau auginamos: grakščioji nolina (Nolina gracilis (Lem.) Cif. et Giac.), ilgalapė nolina (N.longifolia (Schult.) Hemsl.), lenktalapė nnolina (N. recurvata (Lem.) Hemsl.), tiesioji nolina (N. stricta (Lem.) Cif. et Giac.). Tai nedideli medeliai. Kamienas apačioje sustorėjęs, svogūno formos. Lapai siauri, skrotelėse. Jaunų augalų stiebai būna labai trumpi, vėliau sumedėja, o viršutinė dalis ištįsta.

Nolinos – tipiški kserofitai, t.y. dykumų augalai. Jos labai tinka šviesiems koridoriams, vestibiuliams, verandoms ir kambariams. Vasarą galima laikyti lauke. Jos auga lėtai ir gali gyvuoti daug metų. Šie augalai geriausiai auga vidutinio dydžio, negiliuose vazonuose. Žiemą nolinos gali būti laikomos 3 – 4° CC temperatūroje, šviesioje patalpoje. Vasarą turi gauti kuo daugiau saulės. Persodinamos kas 3 – 4 metai, į vidutinio sunkumo žemių mišinį, pH – 6. Dauginamos sėklomis ir auginiais. Augalai iki subrendimo auga labai ilgai.

6.1.9. Ožekšnis (Euonymus L.)

Skietmedinių (Celastraceae) šeimos aaugalai. Gentyje priskaičiuojama iki 170 rūšių, jos išplitusios Europoje, Azijoje, Amerikoje ir Madagaskare. Daugelis jų – visžaliai lapuočiai krūmai, šakelės neretai keturbriaunės. Žiedai žalsvai balti, nedekoratyvūs, vaisiai raudoni.

Patalpose dažniausiai auginamos japoninis ožekšnis (Euonymus japonicus Thunb.) ir įvairios jo spalvinės formos. Ožekšniai gerai auga šviesioje arba iš dalies ūksmingoje vietoje. Gali augti tiek šiltesnėje, tiek vėsesnėje aptalpoje. Rudenį ir žiemą augalų ramybės periodas. Žiemą juos galima laikyti šviesiose laiptinėse, 2 – 8° C temperatūroje. Augalai persodinami kas 1-2 metai, į vidutinio sunkumo substratą ( velėninė, lapinė arba durpinė, kompostinė žemė, smėlis 2:1:1:1).Ožekšniai mėgsta rupų puveningą, derlingą žemių mišinį. Papildomai tręšiama vegetacijos metu kas 14 dienų.

Vasarą ožekšniai gali būti laikomi lauke arba balkone. Pavasarį, norint suformuoti gražesnį ir tankesnį krūmą, ožeksnį galima aapgenėti. Augalai laistomi gausiai, kai sausa – purškiama vandeniu. Žiemą laistoma retai, bet gausiai. Dauginama pusiau sumedėjusiais ūgliais vasario – kovo arba rugpjūčio – spalio mėnesį, ūgliai lengvai įsišaknija. Augalams kenkia amarai, voratinklinės erkutės, skydamariai.

Peperomija ( Peperomia Ruiz et Pav)

Savaime auga Pietų Amerikoje.Gentyje yra dagiau nei 100 rūšių. Priklauso pipirinių (Piperaceae) šeimai. Tai – daugiamečiai žoliniai augalai.

Dėl gražių lapų labiausiai mėgstamos žemaūgės peperomijos. Peperomijų stiebai stori, statūs ar besidriekiantys. Lapai, mėsingi, sultingi. Žiedai smulkūs, nedekoratyvūs, susitelkę varputėmis ar kekėmis.

Sidabrinė peperomija (( P. argyreia E. Moor.). Augalai kilę iš Brazilijos. Lapai tamsiai žali, sidabriškai pilki, žvilgantys, 5 – 8 cm ilgio, ant ilgų, rausvų lapkočių. Raukšlėtosios peperomijos ( P. caperata Juncker), lapai maži, tamsiai žali, garbanoti, tarsi raukšlėtu paviršiumi. Augalas vos 15 cm aukščio, kūgio formos. Žiedai nedekoratyvūs, daugybė jų iškyla virš lapų. Pilkoji peperomija ( Peperomia incana Horv) – tai puskrūmis, stiebas užauga iki 50 cm aukščio. Lapai apvalūs, pilki, į viršūnę nusmailėję. Visos augalo dalys pilkai pūkuotos, ypač jauni ūgliai ir lapai. Bukalapė peperomija (P. obtusifolia (L) Dietr.) – Amerikos tropikų puskrūmis. Lapai žali, blizgantys, vaškuoti, 5 – 10 cm ilgio ir 3 – 4 cm pločio, su nusmailėjusia viršūne. Bukalapės peperomijos yra ir margalapių formų. Jų lapai šviesiai žali su gelsvomis dėmėmis, nuo centrinės gyslos šakojasi smulkesnės žalios gyslelės. Labai gražus lapo ornamentas. Peperomijos plačiai auginamos. Auginiais galima dauginti ištisus metus.. Svyrančioji peperomija ( P. serpens Lindl) kilusi iš Peru. Stiebai svyrantys arba šliaužiantys. Lapai šviesiai žali, širdiški. Stiebas tankiai apaugęs lapeliais. Šios rūšies yra ir margalapių formų.

Peperomijos auginamos šiltoje, šviesioje patalpoje, pakenčia sausą orą. Optimali temperatūra – Jos dauginamos sėklomis, auginiais ir lapais. Jauni augalai nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Auginiais ir lapais dauginamos kovo – balandžio mėnesiais, ggalima ir kitu metų laiku, tik ne žiemą. Nupjautus lapus su lapkočiais susodinamos į gerai sudrėkintą substratą ir pridengiamos. Geriausiai augalai šaknijasi 18 – 20° C temperatūroje. Auginiai pjaunami su 3 – 4 lapais. Jaunos peperomijos persodinamos kasmet, senesnės – kas treji metai. Sodinamos į lapinės,kompostinės ir durpinės žemės mišinį ( 2:2:1). Persodinti augalai laistomi labai saikingai, nes perlaistyti pūva.. Vasarą laistomos kas antrą dieną, žiemą – 2 kartus per savaitę. Papildomai tręšiamos 2 kartus per mėnesį mineralinių trąšų mišiniu (1g/l vandens). Žiemą peperomijos netręšiamos ir laikomos 15 – 18° C temperatūroje.

Sansevjera (karduotė) (Sansevieria Thunb.)

Sansevjera (Savsevieria Thub.) yra puošnus, nereiklus, atsparus sausam orui augalas. Sansevjera kilusi iš tropinės Afrikos. Kai kurios sansevjerų rūšys paplitusios tropikinės Azijos dalyje, Indijoje, Birmoje ir Ceilone. Tropikuose jų priskaitoma apie 60 rūšių. Puikiai auga kambariuose. Gali būti auginama įstaigų bei gamyklų interjeruose, nes ji ilgaamžė, atspari sausrai, dulkėms, gerai jaučiasi ir tamsesnėse patalpose. Sansevjera priklauso agavijinių (Agavaceae) šeimai. Dažniausiai auginamos trys rūšys.

Trijuostė sansevjera ( Sanseviera trifasciata Prain.) – šakniastiebis, daugiametis augalas, 60 – 100 cm aukščio. Lapai ilgi, 60 – 100 cm ilgio, 3 – 7 cm pločio, tamsiai žali su pilkai baltais skersiniais dryžiais. Žiedynkotis ilgas, stiprus, apie 40 cm aukščio. Aukštis ppriklauso nuo augimo sąlygų. Žiedai žalsvai balti. Yra dekoratyvinių formų; var. Graigii – be išilginių geltonų juostų turi ir skersinius dryžius. Cilindrinė arba ritinė sansevjera ( Sanseviera cylindrica Bojer). Lapai (8 – 12 viename vazone) apvalūs, šviesiai žali, su išilginiais grioveliais, baigiasi nusmailėjusiais galais. Augalai žydi, tačiau sėklų neduoda. Žiedai gelsvai balti, kvapūs. Dauginama pavasarį kero dalijimu arba šoninėmis ataugomis. Agrotechnika ta pati, kaip ir kardinės sansevjeros.

Plačialapė sansevjera ( Sanseviera grandis Hook.f.) turi didelius – 40 cm ilgio, 15 cm pločio – tamsiai žalius, elipsės pavidalo lapus. Lapai ornamentuoti skersiniais, pilkai žaliais dryžiais. Jai būdingi oriniai šakniastiebiai, kurių galuose užauga po 2 – 3 lapus. Tai naujo augalo pradmenys. Plačialapę sansevjerą galima sodinti į specialiai sukaltus vazonėlius su tarpais. Tokie vazonėliai gali būti pakabinami, ir augalas įgauna svyrančios gėlės formą. Pasodinus į paprastą vazoną, orinių šakniastiebių būna 1 – 2, o gėlė įgauna vertikalų vaizdą. Dauginama šakniastiebių ataugomis. Geriau auga šiltesnėse, ne mažiau kaip 15 – 18° C patalpose.

Sansevjeros dauginamos lapais, šakniastiebio ir kero dalijimu, sėklomis. Lapai pjaustomi į 5 – 8 cm ilgio gabalus. Plačius lapus galima perpjauti išilgai. Taip sutaupoma pradinė medžiaga. Paruoštų gabalų nukreipti į lapo pagrindą galai bazine dalimi sodinami į dauginimo dėžę 1 – 1,5

cm gyliu, įstrižai. Dauginimui imAmi seni subrendę lapai. Jauni lapai dauginimui netinka, supūva. Geriausiai dauginti durpių ir smėlio mišinyje arba rupiame smėlyje. Sodinama į sudrėkintą substratą; pasodinus pridengti nereikia. Geriausiai įsišaknija, kai temperatūra 20° C. Substratui išdžiūvus, atsargiai palaistoma. Šaknys susidaro po 2 mėnesių. Dauginti geriausiai kovo – balandžio mėn. Reikalui esant, galima dauginti ištisus metus, išskyrus žiemą. Trijuostė sansevjeros dekoratyvinės formos dauginamos šakniastiebiais arba atžalomis. Padauginus šias formas lapais, užauga augalai, nepanašūs į tėvinius augalus. Augalai, išleidę naujus lapelius, ssodinami į vazonus. Persodinus laikomi 20° C temperatūroje. Laistoma mažai. Sodinama į velėninės, lapinės, durpinės žemės ir smėlio mišinį (1:1:2:1). Persodinant būtina įrengti gerą drenažą, nes jo nesant, ima pūti šaknys. Sansevjeros šaknys išsidėsčiusios žemės paviršiuje, todėl geriau sodinti į plokštesnius indus. Persodinama kas dveji metai, bet kuriuo metų laiku, negiliai, į žemesnius, bet platesnius vazonus.

Žiemą laistoma tik tiek, kad šaknys neperdžiūtų. Laikant vėsioje patalpoje, beveik nelaistoma. Laistyti kambario temperatūros vandeniu. Tręšiama mineralinių trąšų mišiniu kas 14 dienų. Žiemą – nnetręšiama. Tinkamiausia kambario temperatūra 17 – 19° C. Vasarą geriau laikyti šviesioje vietoje, nors gali augti ir tamsesniame kambaryje, toliau nuo langų.

Singonis ( Syngonium Schott)

Aroninių (Araceae) šeimos augalas, kilęs iš drėgnųjų tropinių Meksikos ir Brazilijos miškų. Gentyje priskaičiuojama apie 20 rrūšių. Tai daugiamečiai pusiau epifitiniai augalai, žolinės lianos ilgais stiebais, įsikimbančios į medžius orinėmis šaknimis.

Dažniausiai auginamos rūšys su dekoratyviais lapais: ilgakotis singonis (Syngonium podophyllum Schott.), margalapė atmaina ( S. podophyllum v.) , ausytasis singonis ( ( S. auritum ( L.) Schott.) , iečialapis singonis ( S. hastifolium).

Singoniai auginami kaip vijokliniai ir svyrantys augalai. Norint turėti gražų išsišakojusį svyrantį augalą, reikia nugnybti viršūnės po 5 – 6 lapu. Dažnai auginami ant atramų, apvyniotų kiminais (samanomis). Žiedai visų rūšių menki, nedekoratyvūs.

Singoniai nereiklūs šviesai, nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Visos rūšys nereiklios ir gerai auga kambariuose. Augalai šilumamėgiai, bet pakenčia ir žemesnes temperatūras – iki 12° C. Žiemą tinkamiausia temperatūra ne mažesnė kaip 15° C. Daugiau šilumos reikia (ypač žiemą) ausytajam singoniui, 18° CC. Pavasarį ir vasarą reguliariai laistoma, kasdien apipurškiama. Rudenį ir žiemą laistoma mažiau.

Augalai persodinami pavasarį, kovo – balandžio mėn., kas dveji metai, jauni augalai – kasmet. Dirvožemio mišinys sudaromas iš velėninės, lapinės žemės, durpių ir smėlio (2:2:2:1). Į mišinį būtina įmaišyti medžio anglies gabalėlių, žievės, trintos plytos, kad pagerintų laidumą vandeniui ir orui.

Dauginama vegetatyviškai: kero dalijimu, stiebais, šaknine atžala ir svarbiausia – viršūniniais auginiais. Pavasarį – vasaros pradžioje stiebai pjaustomi į dalis su dviem pumpurais. Auginiai šaknydinami durpių ir smėlio mmišinyje, per 3 – 4 savaites jie įsišaknija. Stiebai guldomi į dauginimo dėžes, į negilius griovelius (1 – 1,5 cm) ir užpilami lengva žeme, vietomis prismeigiami ir gausiai palaistomi. Palaikoma 23 – 25° C temperatūra. Po 3 – 4 savaičių prasikala šaknys ir kiek vėliau pradeda augti nauji ūgliai, kurie sodinami į nedidelius vazonėlius.Viršūniniai auginiai įšaknijami ir šiltame vandenyje. Šiltnamiuose, drėgnoje aplinkoje, augalas išleidžia daug orinių šaknų, galima nupjauti dalį stiebo su 1 – 2 lapais ir sodinti į vazonus. Prieš sodinimą pjūviai apveliami trinta medžio anglimi, ar įšaknijimą skatinančiais milteliais.

Įdomi singonio savybė – lapo pavidalo kaita augalui senstant. Jauni lapai ietiški, stiebai statūs. Vėliau, augalui senstant, lapai pasidaro skiautėti, stiebai svyrantys. Jei oras sausas, puola skydamariai.

Vėzdūnė ( Spathiphyllum (L.) Schott)

Aroninių (Araceae) šeimos augalai, kilę iš tropinės Amerikos, Filipinų salų. Gentyje žinomos 36 rūšys. Tai daugiamečiai bestiebiai augalai su trumpu šakniastiebiu. Lapai išaugę iš stiebo pagrindo, pailgai ovališki arba lancetiški, lygūs su stipriai išryškėjusia gysla. Žiedynas – burbuolė ant ilgo koto, apsupta lapo formos papėdlapiu. Vaisius – uoga.

Žinomiausios dekoratyvinės rūšys – gausiažiedė vėzdūnė (S. floribundum (Lind. et Andrė), pypytinė vėzdūnė ( S.cannifolium Schott), valiso vėzdūnė ( S. walliisii Regel).

Vėzdūnė – šviesiamėgis augalas, tačiau pavasarį ir vasarą augalams reikia sudaryti ppavėsį nuo tiesioginių saulės spindulių. Šilumamėgiai, auginami šiltose patalpose, vasarą iki 25° C, o žiemą – ne mažesnėje kaip 16° C temperatūroje. Šiems augalams labai svarbu temperatūros rėžimas, nors jie auga ir 12 – 14° C, tačiau lapai ir žiedai vystosi ne žemesnėje kaip 16° C temperatūroje. Kad sukrautų žiedynus, būtina 20 – 22° C.

Vasarą augalams reikia daug drėgmės, todėl jie gausiai laistomi ir reguliariai, dažnai apipurškiami, arba drėkinamas patalpų oras.

Vėzdūnės auga beveik visus metus, todėl nuolat tręšiamos silpnu mineralinių trąšų tirpalu. Papildomai tręšiama kas 10 – 14 dienų nuo pavasario iki rudens (nuo kovo iki rugsėjo mėn.), o žiemą – kartą per mėnesį.

Augalai perodinami vasario, kovo mėnesiais į rūgštoką (pH 5,5 – 6,2) ir labai derlingą: durpinės, lapinės, kompostinės žemės, smėlio (2:2:2:1) žemės mišinį. Persodinant reikia saugoti šaknis, nes augalai lengvai vysta, gausiai palaistyti ir apipurkšti. Jei persodinti augalai vysta, būtina gausiai apipurkšti kelis kartus per dieną. Persodinant augalai gali būti padauginami. Išskirstytos augalo dalys auga intensyviai ir po 8 mėn. pražysta. Vėzdūnės gali būti dauginamos ir sėklomis.

Kas dvi savaitės augalai nuplaunami, nes būtina ne tik švarai palaikyti, bet ir profilaktiškai nuo kenkėjų.

Sausame ore apninka skydamariai ir voratinklinės erkės.

Viksvuolė (Cyperus L.)

Viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos augalai, auga pelkėse ir vandenyje. Žinoma aapie 600 viksvuolių rūšių, augančių tropinėse ir subtropinėse žemės rutulio srityse. Būdingas viksvuolių bruožas – tribriaunis stiebas. Dažniausiai auginamos rūšys: pražangialapė viksvuolė (Cyperus alternifolius L.) aukštaūgė, padrikoji viksvuolė (C diffusus Vahl.) plačialapė ir grakščioji viksvuolė (C. gracilis R. Br.) ypač puošnus ir gražus augalas.

Viksvuolės gerai auga šviesiose, saulėtose, vėdinamose patalpose, kurių temperatūra siekia 12 – 25° C. Svarbiausia – reikalinga nuolatinė drėgmė, todėl vazonas su viksvuole įstatytatomas į vandens pripildytą indą. Substratas taip pat turi būti apsemtas. Ant dirvos paviršiaus užpilamas smėlio sluoksnis, tada vanduo būna švaresnis. Viksvuolėms tinka vidutinio sunkumo substratas, pH 6,0 – 6,5. Augalai persodinami kasmet pavasarį – vasarą. Viksvuolės dauginamos kero dalimis ir lapų kuokštais su 5 cm ilgio stiebu, lapeliai patrumpinami 2/3. Taip paruoštas lapas pamerkiamas į kambario temperatūros vandenį, kad jo lapelių pagrindas nuolat mirktų. Per 14 – 20 dienų lapelių pagrinde užauga šaknys ir naujas stiebas. Viksvuoles taip pat galima dauginti ir sėklomis. Sėklos į substratą neįterpiamos (sėklos dygsta tik šviesoje), o jo paviršius turi būti visą laiką drėgnas.

Augalai persodinami kas antri metai, pavasarį. Papildomai tręšiama nuo balandžio iki rugpjūčio kas 14 dienų.

Gebenė (Hedera L.)

Tai aralinių (Araliaceae) šeimos daugiametis visžalis, laipiojantyis augalas. Savaime auga Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Dažniausiai auginama gebenė lipikė (Hedera

helix L). Stiebas su orinėmis šaknelėmis, kuriomis užlipa į 10 – 15 cm aukštį. Lapai su 3 – 5 skiautėmis, tamsiai žali, odiški, baltomis lapagyslėmis. Apatinė lapų pusė šviesesnė. Žydinčių šakučių lapai ištisiniai, neskiautėti, nusmailėjusia viršūne. Žiedai smulkūs, dvilyčiai, gelsvai žali. Žydi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Vaisius – uoga. Kambariuose auginamos kelio gebenių rūšys, kurios skiriasi lapų forma ir ornamentų raštais. Pastaruoju metu atsirado ir sėkmingai auginama kolchidinė gebenė ( Hedera colchica K. Koch.). jos gimtinė Kaukaze. Jų jauni ūgliai aapaugę rausvai gelsvais plaukeliais, o lapai dideli, širdišku pamatu, tamsiai žali. Pasitaiko kolchidinių gebenių ir margalapių formų, tačiau retai.

Gebenės dauginamos auginiais ištisus metus. Galima dauginti ir sėklomis. Auginiai pjaunami 8 – 10 cm ilgio, sodinami į vazonus ar dėžutes ir pridengiama. Geriau auginiai įsišaknija jei substratas apšildomas iš apačios. Įsišakniję auginiai sodinami į kompostinės, lapinės arba durpinės žemės mišinį. Į vazonėlį sodinama po 5 – 7 augalus. Pasodinus laistoma saikingai, retkarčiais purškiama. Po dviejų savaičių pradedama laistyti įprastai. Vasarą llaistoma gausiai, žiemą – saikingai. Tręšiama du kartus per mėnesį į mineralinių trąšų mišiniu (1,5 – 2 g litrui vandens).

Kambariuose gebenės auga gerai, greit pripranta prie sauso kambario oro. Žiemą tinkamiausia 12 – 16° C temperatūra, bet gali būti laikomos iir 6 – 8° C patalpoje. Gebenės gerai auga ir tamsiose patalpose, todėl sėkmingai naudojamos interjero puošimui.

Lamstas ( Cissus L.)

Šie augalai priklauso vynmedinių (Vitaceae) šeimai, gentyje yra apie 350 rūšių. Daugiausia jų auga Amerikos ir Autarlijos tropikuose. Patalpose dažniausiai auginamas karališkasis (Cissus rhombifolia Vahl.). Šios rūšies auginama keletas veislių. Stiebai laipiojantys, medėjantys, su kibiais ūseliais. Lapkočiai ir jauni ūgliai apaugę plaukeliais. Lapai 3 – 5 kartus sksldyti, tamsiai žali, blizgantys, su aiškiomis lapagyslėmis, pakraščiai dantyti. Auginas ir antarktinis (C. antarctica Vent.) lamstas. Jo lapai kiaušiniški, tamsiai žali, žvilgantys, apatinė jų pusė šviesesnė, pakraščiai negiliai karpyti. Kitos rūšys mažiau žinomos, dvispalvis lamstas (C. discolor Blume) – gražus, bet lepus augalas, gerai augantis tik šiltnamio sąlygomis. Šios rūšies lamstų lapų forma ppanaši į antarktinio, bet neįprasta lapalakščio spalva: fonas žalias su raudonu ar alyviniu atspalviu, o tarpgysliuose – šviesesnės sidabriškos dėmės.

Dauguma lamstų rūšių (išskyrus dvispalvį) – nereiklūs augalai. Vieta gali būti ir šviesi, ir mažiau apšviesta (tik ne tiesioginė saulė). Temperatūra augimo metu 16 – 20º C, o žiemą – vėsiau, bet ne žemesnė, kaip 10º C. Augalai laistomi gana gausiai, kai šilta, ir saikingiau ramybės periodu. Lamstai persodinami beveik kasmet pavasarį į ne per didelius vazonus. Persodinant rekomenduojama nugenėti iištysusias, nuplikusiais šakas. Žemių mišiniai sudaromi iš velėninės, lapinės žemės ar komposto, smėlio (1:1:1:1). Augalai papildomai tręšiami nuo pavasario iki rudens, 1 – 2 kartus per mėnesį. Lamstai dauginami auginiais, pavasarį. Jei substratas nešildomas iš apačios, auginiai sunkiai šaknijasi.

Smidras ( Asparagus L.)

Smidrinių (Asparagaceae) šeimos augalai. Gentyje yra apie 300 rūšių, kilusių iš Afrikos ir Pietų Europos. Daugelis jų – daugiamečiai žoliniai augalai ir puskrūmiai su sustorėjusiomis šaknimis.

Patalpose dažniausiai auginami tankiažiedžiai (Sin. Šprengerio) smidrai ( Asparagus densiflorus (Kunth) Jessop.). Šakos svyrančios, šviesiai žalios. Žiedai balti, smulkūs, kvapūs. Sunokina raudonas uogas. Tankiažiedžių smidrų veislės ‘Meyers‘, ‘Sprengeri‘ skiriasi šakelių ir lapų forma. Plunksnašakis smidras (A.setaceus (Kunth) Jessop.) – stiebai vijokliniai, dygliuoti. Žiedai balti, mulkūs, uogos melsvos. Lenktadyglis smidras (A.falcatus L.). Stiebai sumedėję, spygliuoti, labai šakoti. Lapai lancetiški, tamsiai žali, puošnūs, tankiai apugę stiebą. Žiedai balti, susitelkę į retas šluoteles. Rečiau auginamas skėtinis smidras ( A.umbellatus Link.).

Smidrai mėgsta šviesą, ypač tankiažiedžiai, o plunksniašakį smidrą geriau laikyti pusiau pavėsyje. Tinkamiausia temperatūra – apie 20º C, netinka žemesnė kaip 12º C. Laistoma gausiai, bet tolygiai, kai vėsiau – augalai laistomi mažiau. Smidrai nepakenčia sauso patalpų oro, todėl vasarą, keletą kartų per savaitę rekomenduojama apipurkšti minkštu vandeniu.

Persodinti smidrus reikėtų kasmet, nuo vasario iiki rugsėjo. Augalams tinka humusingas, vidutinio sunkumo, nerūgštus (pH 6 – 6,5 ) žemių mišinys. Smidrai persodinami į dviem numeriais didesnius, vazonus ir sodinami 1-2 cm giliau, negu prieš tai augo. Jei per sekliai pasodinami, išlenda gumbai Persodinant pašalinama dalis šaknų gumulo. Papildomai tręšiami pavasarį ir vasarą kas 2 savaites, mineralinių trąšų mišiniu, kuriame gausu azoto (NPK 3:1:2). Smidrai dauginami pavasarį kero dalimis ir sėklomis. Plunksniašakiai smidrai dauginami ir auginiais.

Smidrus labai dažnai apninka amarai, skydamariai, voratinklinės erkės, tripsai. Iš ligų dažniau pasitaiko fuzariniai šaknų puviniai.

Vaškuolė ( Hoya R. Br.)

Savaime auga Afrikos ir Azijos miškuose, priklauso klemalinių (Asclepiadaceae) šeimai. Kambariuose dažniausiai auginama: puošnioji vaškuolė ( H.bella Hook.), Puošniosios vaškuolės lapai 2 – 3 cm ilgio, ir 1 – 1,5 cm pločio šviesiai žali, iš apačios balsvi, ovališkai nusmailėję. Ant stiebo sukrautas žiedynas, kuriame septyni – aštuoni balti žiedeliai su rausvai avietinėmis karūnėlėmis viduryje. Puošnioji vaškuolė kvepia švelniau už storalapę. Storalapė vaškuolė (Hoya carnosa R. Br.) – lapai ovališki, odiški, tamsiai žali, žvilgantys. Žiedai balti, su raudona žvaigždute viduryje, susitelkę skėtiškose kekėse, kvapnūs. Saulei šviečiant, ant purkų išsiskiria skaidrus skystis, kuris žiba tarytum deimantas. Žydi gegužės mėnesį iki rudens. Nužydėjusių stiebelių nereikia kirpti, nes kartais ant jų vėl sukrauna žiedus. Ilgalapės vvaškuolės (Hoya langifolia Wall.) lapai siauri, tamsiai žali, apie 10 cm ilgio. Žiedai balti, su avietiniai raudonos spalvos dėme, plačiai išsiskleidę, kvapnūs.Patalpose auginama ir didžioji vaškuolė (H. Imperialis Lindl.).

Vaškuolės dauginamos auginiais ir lapais. Tinkamiausias dauginimo laikas balandis – gegužė Auginiai pjaunami su viena pora lapų ir sodinami į dauginimo dėžutę, kuri laikoma šiltoje (18 – 20° C) vietoje. Šaknis išleidžia po 4 savaičių. Pradėję augti augalai sodinami į vazonus po tris , į purų ir derlingą žemių mišinį. Galima auginti ir kompostiniame substrate. Įsišaknijusius augalus, kol dar nepradeda augti, laistyti saikingai, o vėliau gausiai. Pirmais metais vaškuolės auga labai lėtai. Jei sąlygos tinkamos, pražysta po 3 – 4 metų. Jauni augalai persodinami kasmet, senesni kas treji- ketveri metai. Persodinama į nedidelius vazonus. Būtina įrengti gerą drenažą vazono dugne vandeniui nutekėti. Vasarą vaškuolės laistomos gausiai, retkarčiais apipurškiamos. Žiemą laistomos saikingai, laikoma 16 18° C patalpoje. Žydinčių nepurkšti, nes vanduo pakenks žiedams. Du kartus per metus patariama vaškuoles su vazonu panardinti į vandenį porai valandų, greičiau augs. Jeigu vaškuolės nežydi, reiškia trūksta šviesos, arba žiemą buvo laikomos per šiltai. Taip pat neigiamai veikia ir gausus laistymas žiemą. Pavasarį pradėjusios augti vaškuolės papildomai tręšiamos. Gerai prižiūrima vaškuolė užauga iki 6 m ilgio.

Zebrina

(Zebrina Schizl.)

Zebrinos priklauso komelinių (Commelinaceae) šeimai. Gentyje 4 rūšys. Augalai, kilę iš Centrinės Amerikos tropikų. Patalpose dažnai auginama zebrina karoklė (Z. pendula Schnizl.). Tai

visžalis augalas, žemyn svyrančiais stiebais. Lapai žali su ryškiomis, sidabriškomis juostelėmis. Gerai auga įvairios temperatūros, šviesiose ptalpose. Mėgsta gausų laistymą, lengvą, puveningą substratą ir gryną orą. Zebrinos dauginamos ūgliais, kurie labai greitai įsišaknija . Retesnės rūšys: Z purpusii, Z. flocculosa.

Agapantas (Agapanthus L ‘ Her.)

Tai česnakinių (Alliaceae )šeimos, daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Patalpose aauginmas skėtinis agapantas ( A. africanus L. Sin.(A. umbellatus L ‘ Her.).

Lapai ilgi, linijiški, šaknys storos, mėsingos. Žydi augalas rugpjūčio mėn. šviesiai mėlynais, piltuvėliškais žiedais, susitelkusiais į skėtinį žiedyną. Vienas žiedynkotis išaugina nuo 20 iki 200 žiedų. Rečiau auginams rytinis agapantas (Agapanthus praecox sin. A. oirentalis F. M. Leight.). Augalas visžalis, lapai platūs, iki 70 cm ilgio. Žiedyne 50-80 mėlynų žiedų.

Agapantai dauginami sėklomis, kurios sudygsta per 4-5 savaites, kero dalijimu. Agapantus geriausia dauginti kero dalijimu. Padauginti dalijant kerą žžydi antrais metais. Keras dalijamas rudenį, agapantui pražydėjus.

Vasarą augalai laikomi šviesiose patalpose, o žiemą tamsesnėse, vėsiose patalpose 4-8°C, laistome retkarčiais, kad nedžiūtų šaknys. Žiemos metu dalis lapų nudžiūsta, nauji išauga pavasarį. Jei augalai žiemoja šiltesnėje patalpoje nežydi, lapai būna ggležni.

Augalai persodinimi retai, kai vazonas prisipildo šaknų. Sodinama į negilius, bet plačius indus. Žemių mišinys sudaromas vidutinio sunkumo, derlingas.

Papildomai tręšima intensyvaus augimo metu, kas dvi savaites.

Augalus puola miltuotieji skydamariai.

Meilenis (Hipeastrum Herb)

Tai svogūninis amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos augalas, tinkantis auginti interjeruose, šiltnamiuose. Tėvynė: Pietų Amerika. Dažniausiai auginamos rūšys: puikusis meilenis (H. hortorum Maatsch), Leopoldo meilenis ( H. leopoldii Dombrain), papūginis meilenis ( H. psittacinum Herb.), juostuotasis meilenis ( H. vittatum Herb.). Meilenių žiedai įvairių atspalvių (vienspalviai ar margi). Ant stipraus belapio žiedkočio jų būna po du, keturis, šešis.

Jei meileniai auginami šiltnamių grunte, be vazonėlių, užauga stambesni žiedai. Meileniai nereiklūs šviesai, mėgsta šilumą, gryną orą. Auginimui naudojamas lapinės, mėšlinės žemės ir smėlio mišinys (3:1:1 ). Meileniai gali būti auginami ir ddurpiniame substrate. (pH 5-6,5).

Sodinant kruopščiai ištiesinamos šaknys ir nukreipiamos į visas puses horizontaliai. Kai žiedynkočiai pasiekia 20 cm aukštį, augalai tręšiami kas 10-15 dienų mineralinių trąšų tirpalu N:P:K = 1:0,7:1 (10 l vandens 20 g mišinio). Antrą kartą tokiu tirpalu augalai tręšiami po žydėjimo.

Kad svogūnai vienodai subręstų, likus dviem mėnesiams iki augalų ramybės pradžios, papildomai azotu nebetręšiama. Svogūnai neiškasami. Nuo rugpjūčio 15 iki spalio 15 d. Augalai ilsisi. Jie retkarčiais palaistomi, kad neperdžiūtų šaknys. Tuo laiku oro temperatūra turi būti 115-17O C, po to keturias savaites – 23O C. Nudžiūvę lapai surenkami ir pašalinami.

Kai ima dygti žiedynkočiai, augalai gausiai laistomi, stengiantis, kad vandens srovė nepatektų ant svogūnų ir jaunų trapių žiedynkočių. Oro temperatūra tuo laiku turi būti 23-25OC. Žiedai nupjaunami (3-4 cm aukštyje nuo svogūno), kai susidaro, bet dar neišsiskleidžia spalvoti pumpurai. Vandenyje jie visiškai išsiskleidžia ir išbūna 7-8 dienas

Auginant meilenius vienoje vietoje, per 3-4 metus gaunama nemaža dukterinių svogūnėlių, kurie reguliariai atsargiai nuimami medine lopetėle, nepažeidžiant svogūno. Dukteriniai svogūnėliai auginami toliau: per dvejus metus (be poilsio), reguliariai papildomai tręšiant, pasiekia 20 cm apimtį, ir juos galima sodinti.

Nerinė ( Nerine Herb.)

Amarilinių( Amaryllidaceae) šeimos augalai. Tėvynė: Pietų Afrika

Patalpose auginama dailioji nerinė (N. sarniensis Herb). Lapai auga skrotele, joje 3-6 , 2,5-3 cm pločio ir 15-17 cm ilgio lapai. Žiedynas formuojasi viršūnėje. Tai pusiau apvalus skėtis, kuriame žiedeliai išsidėsto skirtingu tankiu, jų būna 5-25, 2-5 cm aukščio, ant 1,5-5 cm kotelių. Neišsiskleidusį žiedelį gaubia plėvelė, kuri viename šone praplyšta, kai žiedelis skleidžiasi. Žiedų skaičius žiedyne priklauso nuo veislės ir rūšies, bei gali kisti ir dėl auginimo sąlygų. Žiedų spalva: raudona, rožinė, alyvinė, balta. Vyraujanti žiedų spalva- nuo rožinės iki ryškiai raudonos. Žiedai turi perlamutro atspalvį, ypač elektros šviesoje.

Augalai šviesai nnereiklūs. Laistymas reguliarus, bet negalima perlieti. Temperatūra persodinus – 8-10°C šilumos, vėliau, augalams augant, optimali 15-16°C.

Nerinės dauginamos svogūnėliais, sėklomis.

Augalai persodinami kas 2-3 metai. Žemių mišinys sudaromas iš velėninės, kompostinės žemės ir smėlio (1:1:1).

Raudminas (Heamanthus L.)

Tai amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos atstovai. Daugiausia rūšių auga Pietų Afrikoje, Meksikoje, Viduržemio jūros kraštuose.

Dažniausiai auginamos šios rūšys: puošnusis raudminas ( Heamanthus katherinae Baker.) , baltažiedis raudminas (Heamanthus albiflos Jacq), raudonžiedis raudminas (Heamanthus coccineu). H. albiflos turi storus, mėsingus tamsiai žalius lapus, liaudyje vadinamas advokato liežuviu, uošvės liežuviu Žiedynai ant storų žiedynkočių, kompaktiški, skėčio formos, baltos spalvos. Baltažiedžio raudmino žiedai smulkūs, neišvaizdūs. Kiekviename subrendusiame vaisiuje yra 1 – 2 sėklos, jos bespalvės, primena perlo blizgesį. Sėklose yra apie 78% vandens, tad jos dygsta bet kokiame substrate H. coccineus- išaugina skėčio formos žiedynus, susidedančius iš mažų, rausvų žiedų, apsuptų tamsiai raudonų papėdlapių. Žali lapai išauga tik tada, kai nusvyra žiedynai. Žydėjimo laikas: balandžio- gegužės mėnesiais. Raudminai dauginimi dalijant kerą, atžalomis, sėklomis, svogūnėliais.Sėklos subręsta, bet reikalingas dirbtinis apdulkinimas. Vaisiai sultingi, primena uogą. Geriausiai sėklos sudygsta esant 20° C temperatūrai – per 20 – 35 dienas. Jei nepašalinsime jų apyvaisio, nesudygs. Apyvaisio sienelė susitraukia, sudžiūsta, prilimpa prie sėklos, o ši po 2 mėnesių netenka daigumo. Jei sėklos guli aant žemės, tai pasirodęs žalias daigelis tuojau pat lenda į žemę. Kai pasiekia tam tikrą ilgį, jis sustorėja ir augimas sustoja. Po kurio laiko sustorėjusioje vietoje pasirodo mažas plyšys, ir iš jo išlenda pirmo lapo pradmuo – viršūnė. Lapas auga. Toje sustorėjusioje dalyje, kuri yra prigludusi prie žemės, susiformuoja skersinis plyšys ir iš jo išauga antras lapas. Tuo pačiu metu sustorėjusiame daigo gale susiformuoja žvilgantis kauburėlis, tai šaknų pradmenys. Jos auga ir susidaro pagrindinę šaknį. Po to susidaro pridėtinės šaknys.

Pasirodęs pirmas lapas neilgaamžis, po kiek laiko jis paruduoja ir išnyksta. Kiti lapai egzistuoja ilgiau.

Raudminai – šviesamėgiai augalai. Laistomi saikingai, poilsio metu dar mažiau.

Augalai persodinami tik tada, kai šaknys pilnai užpildo vazoną. Substratas sudaromas iš velėninės mėšlinės žemės ir smėlio (1:1:1).

Optimali temperatūra 15-18° C, Augalai nepakenčia aukštesnės nei 24° C temperatūros. Žiemą, poilsio metu tinkamiausia temperatūra 10°C .

Papildomai augalai tręšiami kas dvi savaites.