Miežių agrotechnika

Turinys

1. ALITINĖ DALIS 2

1.1Bendros žinios apie augalą ir jo agrotechniką 2

DIRVOS SĄLYGOS 2

VEISLĖS 3

VIETA SĖJOMAINOJE 3

KAIP ŽEMĖ MIEŽIAMS PARUOŠTI IR KUO PATRĘŠTI 4

SĖKLOS PARUOŠIMAS IR SĖJA 6

MIEŽIŲ LIGOS IR APSAUGA 7

SĖJOS GYLIS 8

PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA 9

DERLIAUS NUĖMIMAS 10

2. PROJEKTINĖ DALIS 121.1Bendros žinios apie augalą ir jo agrotechniką

DIRVOS SĄLYGOS

Miežiai yra nerūgščių, laidžiu vandeniui dirvų, kuriose gausu maisto medžiagų, augalas. Geriausiai auga lengvuose ir vidutinio sunkumo priemoliuose, taip pat ir derlingesniuose priesmėliuose. Miežiai nemėgsta rūgščių, užmirkstančių, supuolusių dirvų. Jų šaknų sistema silpna, todėl dirvos fizinės ir cheminės savybės turi būti geros. Vakarų zonoje vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai. Velėninių jaurinių dirvožemių potencinis derlingumas nedidelis, juose mažai judriojo fosforo ir kalio bei humuso velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai derlingesni, juos nusausinus ir pakalkinus visi žemės ūkio augalai gerai auga.

Miežių kaip ir kitų žemės ūkio kultūrų, derlių lemia įvairus veiksniai: dirvožemis, veislė, agrotechnika ir agroklimatinės sąlygos. Jų derlius labai priklauso nuo gegužės pabaigos-birželio mėnesio orų. Kai birželi drėgna, vėsu, mažai saulės, miežiai išaugina mažesnį grūdų derlių. Miežiai labai nemėgsta, kuomet ūkininkas juos vėlai pasėja įį nepakankamai nusausintą dirvą, ir be to dar, juos pasėjus, prasideda šaltas oras. Šaltas oras ir drėgna žemė ne tik neleidžia gerų miežių pagaminti, bet dažniausia visai sunaikina jų derlių.

Netinka miežiams durpynai; neauga jie gerai dirvonuose ir iš viso apleistose, ggerai neišdirbtose, žemėse.

Tokiu būdu, miežis yra gana daug reikalaujantis augalas. Užvis geriausia jis užaugs nepergausiai įtręštoje, gražiai nusausintoje daržų žemėje; auga jis taip pat šiaip gerai įdirbtose ir nusausintose vidutinio sunkumo žemėse.

Nėra tikslinga sėti miežius tokiose žemėse, kurios jiems netinka. Geriau yra į tokias žemes sėti kitų augalų, o miežiams paskirti tik visai jiems tinkančias. Tuomet bus, gal būt, nedaug miežių, bet jie gerai užderės; miežiams netinkančiose, bet kitiems augalams tinkančiose žemėse užaugs kitų augalų.VEISLĖS

Šiuo metu šalyje auginamos miežių veislės yra derlingos. Jos gerai suvartoja azoto trąšas, reiklesnės auginimo sąlygoms. Menkai dera rūgštesnėse, nepakankamai patręštose dirvose. Pastaruoju metu daugiausia buvo sėjama derlinga, neišgulanti švediška miežių veisė ‘Roland’. Auginama ir Lietuvos selekcijos veisle ‘Auksiniai3′, baltarusiška ‘Prima‘, ankstyvesnio subrendimo ‘Dina’. Visos jos rrajonuotos mūsų Respublikoje.

Lietuvos Žemdirbystes instituto selekcininkai išvedė naujas miežių veisles ‘Aidas’ ir ‘Ūla’. ‘Aidas’ atspari ligoms, išgulimui, grūdai stambūs subręsta vidutiniškai 4 dienoms vėliau už ‘Roland’. ‘Ūla’ atspari ligoms, net atsėliuojama išaugina didelį derlių.Žemdirbiai pamėgo baltarusišką veislę ‘Prima’ . Šios veislės miežiai derlingi, atsparūs išgulimui, grūdai stambūs, tinka alaus gamybai, iš jų paruošiamos geros kokybės kruopos. Ši veislė vėlyvesnė, jos vegetacijos periodas 3-4 dienomis ilgesnis už ‘Roland’ . Pongo – vasarinių miežių veislė, išvesta Švedijos SW firmoje. Visiškai nauja veislė LLietuvoje registruota 2002 m. Dėl savo labai aukšto derlingumo ir gero atsparumo ligoms bei išgulimui ypač vertinama augintojų.

Parenkant vasarinių miežių veisles ekologiniam ūkiui reikia atkreipti dėmesį į šias miežių savybes: plastiškumą, kad galėtų augti įvairiose dirvose; atsparumą ligoms, jeigu nėra išspręsta mechaninė kova su piktžolėmis dideliuose plotuose – rinktis ilgašiaudę veislę (kad būtų lengvesnė kova su piktžolėmis), grūdo stambumą, kad būtų užauginami geros kokybės prekiniai grūdai.VIETA SĖJOMAINOJE

Miežiai geriausiai uždera pasėti po pamėšluotų kaupiamųjų, dobilienose ar po kitų nevarpinių augalu, ir patręšti optimaliomis mineralinių, trąšų normomis. Kadangi miežiai pasėlių, struktūroje užima didele dalį, todėl jiems nepakanka vien gerų priešsėlių. Sėjomainose miežiams tenka prastesnė vieta negu žiemkenčiams. Nemažai jų sėjama po žiemkenčiu, ar atsėliuojama vėl po miežių, o kartais auginami trečiuoju ar net ketvirtuoju iš eilės varpinių javų. Daugelio tyrinėtojų nuomone, miežiai yra mažiau jautrus priešsėliams, geriau pakenčia atsėliavimą. Negu kiti javai. Auginant keletą metų be pertraukos javus, geriau sėti skirtingas jų rūšis, o ne atsėliuotą vieną rūšį.

Auginant daugiau javų, ypač velėninėse jaurinėse dirvose, labai svarbios daugiametės ankštinės žolės. Jos pagerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį humusu, didina derlingumą.Tai labai geras priešsėlis javams. Po daugiamečių ankštinių žolių javus galima auginti dvejus metus iš eilės.

Miežius auginti po miežių ar kitų varpinių javų nereikėtų ilgiau kaip vienerius metus.Auginant po varpinio priešsėlio, būtina gerai sudoroti šiaudus, nuskusti ražienas ir laiku kokybiškai suarti. Arime išsikišę, šiaudai, blogai užarta ražiena didina dirvos biotoksiškumą, sudaro sąlygas mikroorganizmams patogenams plisti.KAIP ŽEMĖ MIEŽIAMS PARUOŠTI IR KUO PATRĘŠTI

Kadangi miežius mes dažniausia sėjame po apkaupiamųjų, kurie palieka žemę gana gerame stovyje, žemė jiems įdirbti nesunku. Nuėmus apkaupiamuosius, rudenį miežiams reikia žemė giliai suarti ir palikti nelyginta iki pat pavasario.

Jei miežiai sėjami ne po apkaupiamųjų, bet po ankštinių arba varpinių, tuomet žemė kiek sunkiau jiems gerai įdirbti. Po žiemkenčių būtina yra miežiams dirva du kartu suarti, o po ankštinių reikia iš pradžių nearta dirva juodai nudrapakuoti arba nudraskyti lėkštinėmis akėčiomis ir rudenį giliai suarti plūgu. Jis palieką purų ir be velėnos dirvos paviršių, kas miežiams labai svarbu.

Kad žemė vienodžiau džiūtų ir vėliau gražiau dirbtųsi, miežiams ruošiamai žemes anksti pavasarį valkė. Kiek palaukus po dirvos nuvalkiojimo leidžiamos akėčios, vėliau kultivatorius.

Jei miežiai sėjami ranka, sėkla beriama į kultivatoriumi išpurintą žemę, jei vartojama sėjamoji mašina, iš pradžių žemė gražiai nuakėjama ir tik vėliau leidžiama eilinė mašina.

Labai dažnai rudenį suartą dirvą mūsų ūkininkai dar kartą aria pavasarį. Tiesa, miežiai mėgsta purią žemę, bet pavasario arimas išdžiovina storą žemės sluoksnį, o drėgmė dygstantiems ir vėliau augantiems miežiams reikalinga. TTodėl, geriau yra kuomet rudens arimas pavasarį gerai išpurinamas kultivatoriumi. Jei šio įrankio nepakanka, leidžia lėkštines akėčias ir pan. įrankius.

Pavasarį miežiams žemė ariama tik tais atvejais, kuomet iš po žiemos ji būna labai supuolusi, arba kuomet ją būna sugulėjęs sniegas, vanduo. Jei jau pavasarį tenka miežiams dirvą arti, reikia ją arti visai negiliai, kad neišdžiovinti storo žemės sluoksnio.

Ruošiant dirvą miežiams, reikia atminti, kad miežiai bijo šlapiai įdirbtos žemės labiau, nei bet kuris kitas augalas. Nereikia jų sėjos be reikalo vėlinti, tačiau, visuomet reikia palaukti, kol žemė išdžius, įšils ir įvairiais įrankiais dirbama gražiai byrės.

Ruošiant dirvas miežiams, reikia pagalvoti apie jų patręšimą ir apie sėklą. Jei mes iš vieno hektaro gauname 30 centn. miežių ir apie 50—55 centn. šiaudų, su šiuo derliumi, mes iš dirvos išimame: azoto 37kg, fosforo 19kg ir kalio 38kg.

Miežiai ima iš dirvos maisto medžiagas ūmai, dar tuo metu, kada jų šaknys silpnos. Šios maisto medžiagos turi būti ištirpusios dirvoje esančiame vandeny. Miežiams suaugus, ir jų šaknims sustiprėjus, jiems mažai tereikia maisto,

Iš pasakyto seka, kad miežiai turi gauti greit tirpstančių ir greit veikiančių trąšų. Gyvulių mėšlas arba žalia trąša, kurios tik lėtai veikia, miežiams netinka. Užvis geriausia būna, kuomet miežiai trąšos gauna ne tiesioginiai, bet kuomet stipriai

patręšiamas prieš juos buvęs augalas. Jei, pavyzdžiui, apkaupiamieji buvo gerai patręšti gyvulių mėšlu ir be to dar gavo perkamų trąšų, po jų sėjami miežiai gali užaugti be jokių trąšų. Jei žemė gerai įtręšta, be perkamų trąšų miežiai auga taip pat po ankštinių ir po žiemkenčių. Tačiau, vidutinio derlingumo silpniau patręštose ir liesose žemėse miežiams yra labai naudingos perkamosios trąšos. Iš šių pirmon galvon miežiai turi gauti fosforo rūgšties ir kalio trąšų, bet labai dažnai reikalingas jiems ir azotas.

Mūsų žemių daugumas nnedaug teturi fosforo rūgšties, todėl fosforo rūgšties trąšos reikalingos daugeliui pas mus sėjamų augalų. Ypatingai reikalingos jos miežiams, kurie, kaip minėta, ne labai temoka paimti dirvoje esančią ir sunkiai tirpstančią fosforo rūgštį. Reikalingas jiems taip pat ir greit veikiantis kalis. Yra žemių, kuriose kviečiai arba avižos kalio randa pakankamai, ir nepatręšus jų perkamomis kalio trąšomis, o miežiai tose pačiose žemėse jaučia kalio stoką.

Silpniau patręštose žemėse, todėl naudinga yra į 1 miežiams skirtą hektarą išberti 1—2 maišeliu superfosfato ir 1—1% maišelio 440% kalio druskos. Jei žemė visai liesa, šių trąšų reikia berti dar daugiau.

Miežiams geriau tinka superfosfatas nei tomamilčiai ir 40% kalio druska nei kainitas, nes ir superfosfato fosforo rūgštis ir 40% kalio druskos kalis miežiams labiau prieinamas nei tomamilčių fosforo. rrūgštis ir kainito kalis.

Dažnai sakoma yra, kad miežiams perkamų azotinių trąšų duoti nereikia, nes gavę azoto miežiai sugula ir duoda menkesnės vertės grūdą. Šitai tinka, tačiau, tik tais atvejais, kuomet miežiai sėjami į derlingą ir ankščiau gerai gyvulių mėšlu patręštą dirvą. Visose liesose ir vidutiniai patręštose dirvose perkamos azotinės trąšos miežiams naudingos. Ypatingai naudingos jos pašariniams miežiams, nes azotinės trąšos kiek pakelia baltymų procentą grūduose, o šitai pašariniams miežiams labai svarbu.

Perkamos trąšos miežiams beriamos ne visos kartu. Geriausia yra skirtą miežiams kalio druską išberti anksti pavasarį, tuojau kaip tik nutirpsta sniegas, o superfosfatą ir Leunos salietrą (arba sieros rūgšties amoniaką) atiduoti, miežius sėjant. Kalio druska, superfosfatas ir azotinės trąšos reikia gerai su maišyti su žeme, dirvas miežiams ruošiant valke, drapoku iir paprastomis akėčiomis.SĖKLOS PARUOŠIMAS IR SĖJA

Pirmiausia reikia išsirinkti, kuria miežių veislę sėti. Sėkla parduodama tinkamai išvalyta, todėl ji galima stačiai sėti. Jei perkama nekontroliuota arba jei vartojama savame ūkyje pagaminta sėkla, ji reikia rūpestingai išvalyti. Atsižiūrint į tai, kokių priemaišų ir kokių piktžolių sėklų būna miežiuose, vartoja įvairius sėklos valymo įrankius. Svarbesnieji iš jų yra: trijeris, gyvatukas, fuchtelis.

Mūsų geriausiose žemėse galima rečiau miežius sėti. Vartojant sėjamą mašiną, pačiose gerose žemėse pas mus 1-am hektarui galima skirti 125 — 150 kkg., sėjant ranka — 140 — 175 kilogr. sėklos. Vidutinėse ir ypatingai prastose žemėse reikia sėti dar tirščiau. Eiline mašina tokiose žemėse pas mus tikslu yra pasėti į 1 hektarą 160 — 180 kg., o ranka — 180 — 200 kg. Juo dirva prastesnė ir prasčiau įdirbta bei patręšta, juo prastesni orai ir juo labiau susivėlina sėja, juo tankiau reikia miežius sėti. Jau buvo nurodyta, kad pavasarį miežiams negalima akėti, drapokuoti ir arti šlapios žemės. Dar daugiau ūkininkas turi nuostolių, kuomet jis miežius pasėja į nepakankamai išdžiūvusią ir įšilusia žemę. Miežius sėti galima tik į tokią žemę, kuri yra tiek išdžiūvusi, kad ji gražiai dirbasi įrankiais ir yra pakankamai šilta.

Tinkamiausias miežių sėjos laikas kalendoriniais terminais yra balandžio antroji pusė, jei dirva yra pakankamai pradžiūvusi. Kiekviena suvėluota sėjos diena miežių grūdų derlių sumažina vidutiniškai 30-50 kg ha-1, palyginti su optimaliu sėjos laiku.

Geriau yra miežius sėti eiline sėjama mašina. Šia mašina sėjant, susitaupo kiek sėklos; be to, miežiai tuomet pasisėja eilutėmis, ir grūdai vienodai giliai apsižeria žeme. Mašina pasėti miežiai vienodžiau ir gražiau sudygsta ir vėliau ne taip greit gula. Pageidaujama, kad miežių grūdai būtų 2—4 centim. nuo žemės paviršiaus.MIEŽIŲ LIGOS IR APSAUGA

Miežiai turi gana daug ligų; jų čia visų nneaprašinėsiu: paminėsiu tik tas, nuo kurių ūkininkas lengvai gali atsiginti.

Gana dažnai miežiuose pasitaiko kietosios miežių kūlės. Vietoje sveikų grūdų mes čia matome juodų dulkių gana tvirtus kamuolėlius. Pjaunant, vežant ir kuliant miežius, šie kamuolėliai subyra, juodos dulkės, t. y. grybelio sporai prilimpa prie sveikų grūdų. Pasėjus pavasarį tokius užkrėstus grūdus, dygsta grūdai, bet kartu su jais dygsta ir grybelio sporai. Grybelis perauga per miežio stiebą ir, pasiekęs varpą šią sunaikina.

Kietosios miežių kūlės naikinamos lygiai taip pat, kaip kietosios kviečių arba lekiančios avižų kūlės. Kadangi grybelio sporai laikosi sėkloje ir tik su šia gali platintis, reikia sėklą beicuoti.

Plačiai pasitaiko pas mus miežių liga, vardu dryžligė-arba rudadryžė. Kartais miežių pasėliuose būna visai neišplaukusių varpų arba išplaukusios varpos esti be grūdų ligos apnyktas miežis esti trumpesnis už sveikus. Šią ligą pagimdo taip pat grybelis, kuris platinasi su sėkla, dygsta kartu su miežio grūdu ir vėliau, peraugęs per miežio stiebą, sunaikina varpą.

Nuo šios ligos taip pat galima atsiginti, sėklą nubeicavus.SĖJOS GYLIS

Sėklų sudygimas, augalų krūmijimasis ir tolesnis jų vystymasis labai priklauso nuo sėjos gylio. Optimalus miežių sėklų įterpimo gylis, priklausomai nuo dirvos mechaninės sudėties, yra 3-4cm. Tačiau dažnai pasėjama gerokai giliau, ypač lengvose žemėse, kai sėjama diskinėmis sėjamosiomis be gylio ribotuvų. Per giliai pasėjus, sėklų ddygimas užsitęsia, daigeliai būna silpnesni, nes grūdo maisto medžiagos išeikvojamos požeminio stiebelio auginimui, kol jis augimo kūgelį išveda į žemės paviršių. Per giliai pasėjus, augalų šaknų sistema būna silpnesnė, juos labiau pažeidžia pošaknio ligos, prasčiau krūmijasi, varpos mažiau produktyvios. Dalis sėklų gali ir visai nesudygti arba silpni daigeliai žūsta dar nepasiekę dirvos paviršiaus. Kad per giliai buvo pasėta, galima spręsti iš šių požymių: daigelių viršūnėlės būna geltonos spalvos arba ant pirmųjų lapelių dažnai matyti skersinės geltonos juostos, raunant daigai nutrūksta, nes jų požeminis stiebelis ilgas ir plonas. Visa tai labai dažnai galima pastebėti lengvose žemėse.

Pasitaiko atveju, kai nemažai sėklų dirvos paviršiuje lieka neįterptos ir nebesudygsta. Tai dažnai atsitinka dėl greito sėjamųjų važiavimo. Kuo greičiau važiuojama, tuo didesnis sėklų pasiskleidimo ir įsiterpimo gylio nevienodumas. Eilutėmis kuokštais sudygę javai rodo, kad sėta važiuojant dideliu greičiu. Sėjamosios turi važiuoti ne greičiau kaip 6-7 km/val.PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA

Po sėjos tenka rūpintis, kad kuo ilgiau išsilaikytų gera dirvožemio aeracija, kad sausu metu būtų sulaikytas neproduktyvus vandens garavimas. Todėl pasėjus miežius geriausia privoluoti, o vėliau nuakėti. Jei tai atliekama laiku, sėklos geriau ir greičiau sudygsta, palaikomos geresnės fizikinės dirvožemio savybės ir sunaikinamos piktžolės. Veiksmingiausia akėti, kai dirva po sėjos būna privoluota. Nors ir nuakėti miežių pasėliai dažnai būna

dar piktžolėti. Todėl neišvengiamai tenka vartoti herbicidus. Labai svarbu žinoti jų dozes ir purškimo laiką. Pasėtus miežius mūsų ūkininkai dažniausia privoluoja lygiu volu. Šis darbas naudingas yra labai puriose sausose žemėse. Tačiau, ir čia geriau yra paskui volą leisti lengvas akėtėles ir vėl patį viršutinį žemės sluoksnelį išpurinti. Jei volu nulygintą dirvą palikti neakėtą, perdaug vandens išgaruoja į orą, kas pasėtiems miežiams nėra sveika.

Pasėjus miežius į vidutinio sunkumo arba sunkią žemę, geriau yra apsieiti be volo; jei jį vis dėlto ūūkininkas vartoja, tuomet būtinai reikia suvoluotos dirvos paviršius tuojau išpurinti lengvomis akėčiomis.

Jei ant užsėtos miežiais dirvos paviršiaus atsiranda plutelė, miežiai jos bijos labiau, kaip bet kuris kitas augalas. Šią plutelę būtinai reikia suardyti. Ardo ją volu arba lengvomis akėčiomis. Sunkios akėčios miežių pasėlius nuo piktžolių ginti bei plutelę ardyti netinka. Ir lengvosios akėčios dažniausia leidžiamos ne skersai, bet išilgai eilių, kad jos mažiau rautu dygstančius miežius.

Į miežių pasėlį negalima leisti akėčių, kol žemė yra šlapia. Po lietaus ji turi ggerai išdžiūti ir tik tuomet ją galima akėti.

Miežių pasėlių akėjimas paprastai būna labai naudingas, jei tik šis darbas atliekamas tinkamu laiku ir pakankamai atsargiai.

Jei miežiai suvežti nepakankamai išdžiūvę, reikia juos kiek galint greičiau kulti ir vėliau imtis priemonių grūdus išdžiovinti. UUžvis geriausia yra tokius miežius džiovinti specialiose grūdų džiovyklose. Darbą atsargiai atliekant ir perdaug nepakeliant temperatūros, drėgnus miežių grūdus tokiose džiovyklose galima gerai sutvarkyti.

Kas džiovyklos pasiekti negali, drėgnus miežių grūdus džiovina paprastais būdais: plonai juos supila grūdų sandėly ant grindų, dažnai juos perkasa, laikas nuo laiko perleidžia per fuchtelį arba arpą ir t. t.

Labai naudinga yra ir sausai suvežtus bei iškultus miežių grūdus laikas nuo laiko perkasinėti ir 1 — 2 kartu perleisti per sėklos valymo įrankius. Tokie miežiai išsivedina, vėliau jie gražiai dygsta, neįgauna blogo kvapo ir nepakeičia spalvos.DERLIAUS NUĖMIMAS

Javapjūtė taip pat labai svarbus darbas, nuo kurio priklauso grūdų derlius ir jo kokybė. Optimalus miežių derliau dorojimo kombainu laikas – pasiekus pilnosios brandos pradžią. Derlių sudoroti reikia per kuo ttrumpesnį laiką, nes vėlinant pjūtį, derliaus nuostoliai didėja. Miežiai yra iš visų javų jautriausi pjūties suvėlinimui. Miežių derliau dorojimo trukmė – 5 dienos. Vėlinant pjūtį, ne tik mažėja derlius, bet blogėja ir grūdų sėklinės savybės, ypač kai javai nepjauti stovi drėgnu metu. Dideli derliaus nuostoliai patiriami dorojant piktžolinius javus, taip pat kai miežiuose būna peraugęs daugiamečių žolių įsėlis.

Atvežti nuo kombaino grūdai turi pirmiausia patekti į pirminį valymą. Tai gerokai prailgina supiltos miežių sėklos laikymąsi. Atvežus į sandelius iki 20% drėgnumo ggrūdus be aktyviosios ventiliacijos galima supylus laikyti ne ilgiau kaip 6 dienas. Jei grūdai drėgnesni, šis laikas gerokai sutrumpėja. Netinkamai laikant ar džiovinant grūdus, greit galima sugadinti sėklą.