Sodininkystės ir uogininkystės ekonomika ir plėtros problemos

Zemes ukio ekonomika

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. VERSLINĖS SODININKYSTĖS BŪKLĖ LIETUVOJE……………….4

2. PRODUKCIJOS SUPIRKIMAS PERDIRBIMAS IR PARDAVIMAS………..6

3. PARAMA IR EKONOMIKA…………………………8

4. SODO IŠLAIDŲ STRUKTŪRA…………………………9

5. RINKOS ORGANIZAVIMO IR ORGANIZACIJŲ PERSPEKTYVOS LIETUVOJE…11

IŠVADOS…………………………14

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………15

ĮVADAS

Lietuva puoselėja gilias sodininkystės tradicijas. Augintojai naudoja mažiau augalų apsaugos priemonių nei šiltesnio klimato kraštuose, todėl rinkoje įgyjamas pranašumas. 2005 metais 73 proc. visų iš Lietuvos eksportuotų vaisių ir uogų parduota ES šalyse. Plėtojama vaisių ir uogų perdirbimo pramonė. 2005-aisiais įmonės 56 proc. pardavimo pajamų gavo už eksportuotus gaminius. Antrieji narystės ES metai – nnaujų galimybių ir iššūkių bendrojoje rinkoje įvertinimo laikotarpis. Teko patirti didesnį konkurencinį atviros rinkos spaudimą, atsižvelgti į aukštesnius reikalavimus ir daugiau dėmesio skirti vaisių ir uogų rūšiavimui, pakavimui, prekinei išvaizdai, kokybei.

2005 metais Lietuvos vaisių ir uogų sektoriui remti skirta 12,8 mln. Lt nacionalinių ir ES lėšų, beveik baigtos įsisavinti SAPARD lėšos – 4,7 mln. Lt.

Pastarųjų metų rinkos analizė ir įveži¬mo bei išvežimo pusiausvyra ir kryptys parodė, kad šalyje labai trūksta lietuviškų desertinių obuolių. Per pastaruosius aš¬tuonerius metus obuolių iimportas išau¬go 11 kartų (nuo 4,8 tūkst. t iki 53 tūkst. t). Šalia kitų objektyvių ir subjektyvių šio reiš¬kinio priežasčių neigiamą įtaką sodinin¬kystės verslui plėtoti turėjo 1989-1994 m. stagnacija, kai nebuvo sodinama naujų sodų, o tuometiniai versliniai sodai men¬kai prižiūrimi. VVėliau į verslinę sodininkystę atkreipė dėmesį Žemės ūkio ministerija ir kitos valstybinės institucijos, buvo iš dalies išspręstas verslinių sodų statusas, išplėsti Lietuvos sodininkystės ir darži¬ninkystės instituto moksliniai tyrimai ku¬riant ir diegiant naujausias vaisių išauginimo ir laikymo technologijas, o išsiplė¬tus ryšiams su vakarų pasauliu, atsirado nauja sodininkystės verslo plėtros ban¬ga. Valstybės paramos ir mokslinių rezul¬tatų paskatinti sodininkai pradėjo rekonst¬ruoti senus ir veisti naujus šiuolaikinius, rinkos reikalavimus atitinkančius sodus [05 04].

1. VERSLINĖS SODININKYSTĖS BŪKLĖ LIETUVOJE

Šalyje verslinė sodininkystė vystoma dviem kryptimis: vaisiai ir uogos auginamos desertui, uogos auginamos giliai užšaldyti ir perdirbti, o vaisiai – koncentruotoms sultims.

Verslinės sodininkystės tikslas – aprūpinti desertiniais obuoliais, braškėmis ir kitais vaisiais bei uogomis didžiąją dalį šalies rinkos ir didinti jų eksportą į ES Šiaurės bei ttrečiąsias šalis. Toliau plėsti ir stabilizuoti šaldytų uogų bei obuolių koncentruotų sulčių eksportą į ES šalis.

Pasėlių deklaracijų duomenimis, 2003 m. šalyje buvo 4997 ha verslinių sodų, iš kurių3407 ha prižiūrimi intensyviai. Iš jų obelų sodai sudaro 85 proc.. Pastarųjų metų rinkos analizė bei importo-eksporto balansas ir tendencijos parodė, kad šalyje labai trūksta lietuviškų desertinių obuolių ir kriaušių. Per pastaruosius aštuonerius metus obuolių importas išaugo 11 kartų (nuo 4,8 tūkst. t iki 53 tūkst. t), o kriaušių 4 kartus (nuo 1 ttūkst. t iki 4 tūkst. t). Šalia kitų objektyvių ir subjektyvių priežasčių neigiamos Įtakos sodininkystės verslui plėtoti turėjo 1989-1994 m. stagnacija, kai nebuvo sodinama naujų sodų, o tuometiniai versliniai sodai menkai prižiūrėti. Vėliau į verslinę sodininkystę atkreipė dėmesį Žemės ūkio ministerija ir kitos valstybinės institucijos, buvo iš dalies išspręstas verslinių sodų statusas, išplėsti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto moksliniai tyrimai, pradėtos kurti ir diegti naujausios vaisių ir uogų auginimo ir laikymo technologijos, o išsiplėtus ryšiams su vakarų pasauliu, atsirado nauja sodininkystės verslo vystymo kryptis. Valstybės paramos bei mokslinio rezultatų paskatinti sodininkai pradėjo rekonstruoti senus ir veisti naujus, rinkos reikalavimus atitinkančius sodus.

Šiuolaikiniuose versliniuose soduose obelys veda tik aukštos prekinės kokybės, skanius ir gražius vaisius. Tokie obuoliai pagal dabartines vaisių laikymo technologijas gali laikytis iki pavasario ar net iki kito derliaus. Pastaruoju metu, be lietuviškųjų Auksis obuolių, auginami Šampion, Ligol, Rubin, Aiva, Lobo ir kiti žieminiai obuoliai. Daugiau auginama Konferencinė, Mramornaja ir Alka kriaušių.

Per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė obelų poskiepių asortimentas.

Vietoj aukštaūgių ir vidutinio augumo poskiepių sodinami pusiau žemaūgiai ir žemaūgiai. Todėl neatsitiktinai per 6-8 pastaruosius metus iš esmės pasikeitė naujų verslinių sodų konstrukcijos. Vietoj ekstensyvių sodų, kur buvo sodinama po 30-660 vaismedžių hektare, dabar sodinama po 1250-1660 ar nnet 3-4 tūkstančių vaismedžių hektare.

Versliniuose soduose siekiama užauginti ne tik didelį, bet ir kokybišką derlių. Tai pasiekti padeda efektyvūs, šiuolaikiniai gamtosaugos ir higienos reikalavimus atitinkantys pesticidai nuo ligų ir kenkėjų. Stebint ir prognozuojant žalingiausias ligas ir kenkėjus, optimizuojamas purškimų kiekis. Optimizavus vaisių skynimo laiką ir laikymo sąlygas, vaisiais galima gerokai ilgiau aprūpinti vartotojus.

Pagal šiuolaikines vaisių auginimo technologijas kasmet galima užauginti puikios kokybės vaisių derlių. Be to, labai svarbu užaugintus desertinius vaisius gerai išlaikyti. Todėl šalyje ne tik rekonstruojamos senos saugyklos su šiuolaikiniais šaldymo įrenginiais, bet jau pastatyta per 2tūkst. talpos saugyklų su kontroliuojamąja atmosfera, kuriose obuolius galima išlaikyti iki naujojo derliaus. Tokių saugyklų statyba plečiama ir toliau.

Užauginus vėlyvuosius žieminius obuolius ir pritaikius pažangiausias laikymo technologijas, vaisius galima tiekti ne tik šalies vartotojams, bet ir eksportuoti.

Atsižvelgiant į sodininkystės verslo perspektyvą bei didesnį konkurencingumą,, būtina sparčiau ir daugiau auginti šiuolaikines rinkos reikalavimus atitinkančių vaisių, taikyti pažangiausias sodo konstrukcijas ir kitas sodo priežiūros bei vaisių laikymo priemones. Be to, sodininkystės verslą organizuoti taip, kad ūkiai susikooperuotų prekiniam vaisių paruošimui bei produkcijos tiekimui rinkai [2].

Serbentai Lietuvos klimato ir dirvožemio sąlygos visiškai tinka juodiesiems ir raudoniesiems serbentams auginti. Mechanizuoto derliaus skynimo galimybė ir serbentynų sodinimas prie vaisių ir uogų pperdirbimo įmonių bei besikuriančių gilaus šaldymo firmų vis labiau skatina didinti šių verslinių uogynų plotus. Šiuo metu yra apie 1500 ha serbentynų. Svarbi serbentų ūkinė savybė – didelis derlius. Taikant pažangias auginimo technologijas, galima gauti po 9-10 t/ha ir daugiau juodųjų serbentų bei 15-20 t/ha raudonųjų serbentų uogų. Kita teigiama savybė, kad kai kurių ankstyvųjų serbentų uogos prinoksta tuo metu, kai rinkoje, išskyrus braškes, kitų uogų dar nebūna.

Avietės pasaulio rinkoje labiausiai vertinamos šaldytos. Apie 80 proc. aviečių produkcijos yra šaldoma ir perdirbama, o likusi dalis skiriama desertui. Kadangi Europos Sąjungos šalyse aviečių uogų savikaina dėl rankų darbo imlumo yra gana didelė, todėl jos didina pigios uogų žaliavos importą ir atveria plačią rinką uogų augintojams ir eksportuotojams. Pvz., kaimyninė Lenkija, kasmet išauginanti po 44,8 tūkst. t aviečių, apie 85 proc. jų šaldo, perdirba į tyreles bei koncentruotas sultis ir šviežias (atšaldytas) uogas eksportuoja į Vokietiją, Daniją, Austriją.

Pastaraisiais metais, plečiantis šaldymo bei įvairių perdirbimo įmonių tinklui, labiau susidomėta avietėmis kaip versliniais augalais ir Lietuvoje. Norint avietes šaldyti arba gaminti iš jų džemus, uogienes ar koncentruotas sultis, įmonei iš karto reikia daug uogų. Aviečių auginimo centrus patogiausia kurti prie didesnių miestų, kuriuose išplėtota šaldymo ar perdirbimo pramonė, sudarytas prekybos tinklas, padedantis

aprūpinti gyventojus šviežiomis desertinėmis uogomis. Ypatingo dėmesio susilaukė remontantinės avietės, kurių desertinės uogos pateikiamos į rinką rudenį. Pratęsiant šviežių uogų vartojimo sezoną, jas galima auginti ir po priedangomis [1].

Taikant intensyvias vaisių ir uogų auginimo technologijas, labai padidėjo kokybiškos šiuolaikines rinkos reikalavimus atitinkančios sodinamosios medžiagos poreikis. Išsiplėtė valstybės kontroliuojamųjų medelynų tinklas, kuriuose auginami paklausūs sodinukai. Kai kurių naujausių veislių sodo augalų sodinukai įvežami iš Lenkijos, Olandijos ir kt. šalių.

Sodinamosios medžiagos sveikatingumui ir kokybei garantuoti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute kkuriamas sodo augalų sveikos sodinamosios medžiagos dauginimo centras su devirusavimo ir testavimo laboratorija [2].

Šalies sodininkystės verslo sėkmę lems ir pačių sodininkų organizuotumas, nes pavieniai sodininkai ar uogininkai negalės išlaikyti konkurencijos. Šiuo metu neužtenka burtis į asociacijas. Įsitvirtinimą, rinkose ir verslo sėkmę lems tai, kaip greitai šalies sodininkai ir uogininkai susijungs į vieningą gamintojų organizaciją ir pateiks daug kokybiškų desertinių ir perdirbti tinkamų vaisių bei uogų. Priešingu atveju kitų Europos Sąjungos šalių labai gerai organizuotas vaisių ir uogų verslas išstums llietuviškąją produkciją net ir iš savos šalies rinkos.

2005 metais sodai ir uogynai Lietuvoje užėmė 43,7 tūkst. ha, tai sudarė 1,3 proc. ŽŪN ploto. Labiausiai paplitę mėgėjiški, iki 0,5 ha, dydžio sodai ir uogynai. Verslinius sodus ir uogynus augina ūkininkai iir specializuotos sodininkystės bendrovės. Vertinant penkerių metų vidurkį, vidutinis verslinio sodo ir uogyno plotas Lietuvoje – po 4,4 ha. 2005 metais didesni negu 10 ha sodai užėmė 73 proc. verslinių sodų ploto, didesni nei 10 ha uogynai – 57 proc. verslinių uogynų ploto. Stambieji augintojai labiau atitinka rinkos poreikius, nes gali tiekti didesnius vienarūšės produkcijos kiekius, tinkamai juos paruošti realizavimui.

2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, bendras verslinių sodų ir uogynų plotas šalyje padidėjo 14 proc. ir siekė 9,4 tūkst. ha. Obelys užėmė 43 proc., juodieji serbentai -36 proc., braškės – 8 proc. verslinių sodų ir uogynų ploto. Likusioji dalis – kriaušių, slyvų, vyšnių, trešnių, raudonųjų serbentų, aviečių ir aronijų sodiniai.

Siekdami išlikti konkurencingi, gerai prižiūrimų verslinių sodų ir uogynų augintojai ttaiko pažangias auginimo technologijas, gerina produkcijos kokybę. Įveisiami serbentynai, populiarėja perspektyvių veislių žemaūgių sodų auginimas.

Verslinių sodų plotai didėja Kauno, Panevėžio, Vilniaus ir Šiaulių apskrityse, didžiausi – Panevėžio ir Šiaulių apskrityse. Mėgėjiški sodai auginami visoje šalyje. Skaičiuojant vienam ŽŪN hektarui, 2005 metais daugiausia sodų ir uogynų buvo Alytaus, Kauno, Vilniaus apskrityse, mažiausia – Tauragės, Telšių ir Šiaulių apskrityse.

2. PRODUKCIJOS SUPIRKIMAS PERDIRBIMAS IR PARDAVIMAS

2004 metais dėl prasto derliaus augintojai pateikė rinkai palyginti nedidelius obuolių, serbentų kiekius. 2005 metais obuolių iir ypač juodųjų serbentų, aviečių, kriaušių derlius ir supirkimo kiekiai buvo didesni už 2001-2004 metų vidurkį.

2005 metais 98 proc. supirkto vaisių ir uogų kiekio sudarė obuoliai. Jų supirkimo kaina – 13 proc. mažesnė negu 2004-aisiais. 2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, didesnėmis kainomis buvo superkamos vyšnios (3,4 karto), avietės (3,2 proc.), juodieji serbentai (17 proc.).

Obuoliai Lietuvoje superkami pigiau negu ES šalyse, kuriose augintojai rinkai pateikia daugiau desertinės produkcijos. Kriaušių supirkimo kaina Lietuvoje 6,2 proc. mažesnė negu Vengrijoje, tačiau didesnė negu Lenkijoje (2,2 karto), kai kuriose kitose ES šalyse. Braškės Lietuvoje superkamos mažesnėmis kainomis nei Belgijoje (8,8 karto), Nyderlanduose (7,8 karto), Jungtinėje Karalystėje (6,8 karto), Italijoje (5,3 karto), Portugalijoje (3,3 karto), Ispanijoje (2,3 karto). Dėl neaukštų kainų šalyje auginami obuoliai ir braškės rinkoje įgyja privalumų.

Mažmeninės vaisių ir uogų kainos, ilgą laiką labai priklausiusios nuo gamtinių sąlygų ir išauginto derliaus Lietuvoje, vis plačiau atsiveriant rinkoms, tapo stabilesnės ir vis daugiau priklausomos nuo pasaulinių rinkos kainų. 2001-2003 metais vidutinės mažmeninės obuolių kainos Lietuvoje buvo gana stabilios, 2004-aisiais jos kilo, o 2005-aisiais sumažėjo. Per 2001-2005 metų laikotarpį kriaušių kainos sumažėjo 12 proc., bananai pabrango 79 proc., citrinos atpigo 1 proc. 2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, kai kurių vaisių kainos sumažėjo: rūšinių obuolių &– 26,0 proc., kriaušių -3,9 proc.

Iš visų šalyje auginamų vaisių ir uogų rūšių perdirbimui daugiausia naudojami obuoliai. Gaminiai iš lietuviškų obuolių yra išskirtinio skonio, vertingų maistinių savybių. Lietuvoje sukaupta ilgametė obuolių perdirbimo patirtis.

AB „Anykščių vynas“ – viena stambiausių šviežių vaisių ir uogų supirkėjų ir perdirbėjų Lietuvoje. Šalyje išplėtota koncentruotų sulčių gamyba, įmonės yra įsigijusios modernią įrangą. Vaisių ir uogų sultis gamina KB „Vaisių sultys“, UAB „Vaiskona“, KB „Varėnos konservai“, ŽŪK „Šiaurės Lietuvos uogynai“, ŽŪK „Šilauogė“, kitos įmonės. Džemo, marmelado, tyrių rinkoje žinomi UAB „Vilroka“, UAB „Gerovė“, Klausučių ŽŪB, KB „Varėnos konservai“, UAB „Telsoda“, UAB „Rivona“, Tauragės vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatas, Kėdainių konservų fabrikas. Šiuolaikinius standartus atitinkančią uogų užšaldymo įrangą, saugyklas-šaldytuvus turi UAB „Vėtrija“, ŽŪKB „Litbera“, ŽŪK „Šilauogė“. Lietuvos įmonės ir kooperatinės bendrovės pajėgios užšaldyti per 10 tūkst. t uogų per sezoną. Norint pasiekti dar geresnių rezultatų, būtinas glaudesnis augintojų ir perdirbėjų bendradarbiavimas [3].

Lietuvoje gaminama vis daugiau džemų, drebučių, marmeladų, tyrių ir pastų. 2005 metais, palyginti su 2001-aisiais, šių produktų gamybos apimtys išaugo 62 proc. 2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, koncentruotų sulčių pagaminta 7,4 karto, šaldytų vaisių ir uogų – 1,4 karto daugiau.

2002-2005 metais Lietuvos rinkoje parduodamų šalyje pagamintų vaisių ir uogų produktų vertė kasmet buvo vvis didesnė. Didėjo ir eksporto apimtys. 2002 metais už eksportuotus gaminius gauta 46 proc., 2003-aisiais – 52 proc., 2004-aisiais – 36 proc., 2005-aisiais – 56 proc. visų pardavimo pajamų. Apskritai 2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, vaisių ir uogų gaminių parduota už 1,6 karto didesnę sumą (1 pav.).

1 pav. Vaisių ir uogų gaminių pardavimas 2002 -2005 m., mln. Lt

Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV.

Nuo 2002 metų iki 2005-ųjų didžiausias koncentruotų sulčių, įskaitant vaisių, uogų ir daržovių sulčių mišinius, kiekis buvo parduotas 2003 metais. Vidutinė pardavimo kaina analizuojamu laikotarpiu padidėjo 1,7 karto.

3. PARAMA IR EKONOMIKA

Lietuvoje remiamas kokybiškos ir sertifikuotos vaismedžių ir uogakrūmių sodinamosios medžiagos įsigijimas. Parama skiriama ir už savo medelynuose užaugintus sertifikuotus sodo augalus. 2005 metais už vaismedžių ir uogakrūmių sodinamosios medžiagos įsigijimą iš Kaimo rėmimo programos lėšų išmokėta 1,3 mln. Lt.

Už deklaruotus intensyviai prižiūrimus sodų ir uogynų plotus skiriamos tiesioginės išmokos, jos kasmet padidėja apie 24 proc. Tiesioginės išmokos už 2005 metais deklaruotus sodų ir uogynų plotus siekė 140,51 Lt/ha, augintojams išmokėta 1,3 mln. Lt.

2005 metais iš Kaimo rėmimo programos lėšų išmokėta 1,7 mln. Lt už verslinius sodus ir uogynus 2004 metais nukentėjusius nuo pavasario šalnų. Parama paskirstyta 474 ūkiams. Daugiausia nacionalinės programos lėšų teko Pasvalio

(15,6 proc.), Panevėžio (9,3 proc.), Biržų (8,1 proc.), Prienų (7,1 proc.) Kretingos (6,7 proc.) rajonų vaisių ir uogų augintojams.

Sodininkystės ūkių modernizavimui iš ES paramos programos SAPARD sodininkystės ir uogininkystės sektoriuje bus panaudota 4,7 mln. Lt. 2005 metais 6,2 mln. Lt skirta pareiškėjams, laimėjusiems BPD Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto projektų atranką, 2,3 mln. Lt – pareiškėjams, atitikusiems Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano reikalavimus.

Siekdami gauti didesnį pelną, intensyviai prižiūrimų verslinių sodų ir uogynų augintojai pirmiausia ieško savikainos mažinimo būdų. SSerbentynuose, kur derlius nuimamas kombainais, tai padaryti pavyksta. ŽŪB penkerių metų duomenys patvirtina, kad didžiausią vaisių ir uogų auginimo savikainos išlaidų dalį sudaro darbo užmokestis. Svarbu pasiekti, kad perdirbimui skirti obuoliai nebūtų auginami už tokią pat savikainą kaip ir desertiniai.

Ekonominiai rodikliai gerėja, kai įsigyjami perspektyvių veislių sodiniai, gerinamas ūkių specializacijos lygis. Bendrojoje rinkoje išliks gebantieji integruotis. Nedidelėms vartotojų grupėms išskirtinę produkciją tiekiantys Lietuvos vaisių ir uogų augintojai bei perdirbėjai įrodė, kad gali lanksčiai prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Didėjant konkurencijai gglobalioje rinkoje, jie turės įveikti naujus iššūkius [4].

Šalies sodininkystės verslo sėkmę lems ir pačių sodininkų organizuotumas, nes pa¬vieniai sodininkai negalės atlaikyti konku¬rencijos. Įsitvirtinimas rinkoje ir verslo sėk¬mė priklausys nuo to, kaip greitai šalies sodininkai susijungs į bendrą gamintojų organizaciją iir nenutrūkstamai pateiks daug kokybiškų desertinių ir perdirbti tinkamų vaisių. Priešingu atveju, senbuvių Euro¬pos Sąjungos šalių labai gerai organizuo¬tas vaisių verslas išstums lietuvišką pro¬dukciją net ir iš savos šalies rinkos.

4. SODO IŠLAIDŲ STRUKTŪRA

Šiuolaikiniuose versliniuose soduose veisiamos obelys veda aukštos prekinės kokybės, skanius, gražius vaisius. Tokie obuoliai taikant dabartines vaisių laiky¬mo technologijas gali išsilaikyti iki pava¬sario ar net iki kito derliaus. Pastaruoju metu be lietuviškųjų Auksio obuolių, au¬ginami Čampion, Ligol, Rubin, Aiva, Lo¬bo ir kiti žieminiai obuoliai.

Jame turėtų augti saikingo augumo, nedidelės apimties, tankiai susodinti vais¬medžiai. Pagal jų sodinimo tankumą, daž¬niausiai formuojami įvairių modifikacijų verpstės formos vainikai. Nedideli, saikin¬gai augantys, verpstės formos vainikais vaismedžiai turi subrandinti po 10-20 kg vaisių. Tokių vaismedžių hektaro plote bū¬na 2-4 tūkstančiai ir priskiriamas iiki 30-40 t obuolių derlius. Nors vaismedžiai au¬ga tankiai, tačiau dėl tinkamos formos ir nedidelės apimties vainiko vaisiai gerai apšviečiami saulės ir būna labai puikūs.

Norint suformuoti vienodus, tankius, produktyvius sodus, augios obelys skie¬pijamos į žemaūgius arba nykštukinius, o neaugios – į pusiau žemaūgius ar net vi¬dutinio augumo poskiepius.

Nors Lietuvoje yra įvairaus intensy¬vumo sodų, tačiau nagrinėjant sodo įveisimo ir priežiūros išlaidų struktūrą pavyz¬džiu paimta dažnai Lietuvos šiuolaikiniuo¬se soduose taikoma sodo konstrukcija, kai vaismedžiai sodinami 4×1,5 m atstu¬mais po 1667 vvnt./ha, o impregnuoti kuo¬lai kalami kiekvienam vaismedžiui. Duo¬menys rodo, kad veisiant šiuolaikinį sodą net 36 proc. lėšų išleidžiama sodinamajai medžiagai ir daugiamečių žolių sėklai. Tie¬sa, pastaraisiais metais pritaikius valsty¬bės subsidijas sodinamajai medžiagai ši išlaidų dalis labai sumažėja. Veisiant sodą iki ketvirtadalio išlaidų išleidžiama medžia¬goms – dviejų metrų aukščio vielos tinklo tvorai apie visą sodą ir kiekvienam vais¬medžiui palaikyti 2,5 m aukščio impreg¬nuotiems kuolams. Sodininkai šią išlaidų dalį, ypač veisdami dar tankesnius sodus, sumažina nekaldami kuolų, o įrengdami dviejų vielų špalerį ir pritaikydami naudo¬tus stulpus. Prižiūrint jauną sodą iki 28 proc. išlai¬dų sudaro pesticidai ir trąšos(1 lentelė).

1 lentelė

Verslinio sodo priežiūros išlaidos 1ha

Šaltinis: Žemės ūkis .Verslas 2005 04

Deja, dėl įvairių priežasčių Lietuvoje pesticidai bran¬gesni negu kaimyninėje Lenkijoje, su ku¬ria konkuruojame vaisių rinkoje. Derančiame sode didesnę pusę išlai¬dų sudaro darbo užmokestis ir kuras (2 lentelė). Ku¬ro išlaidos skaičiuotos netaikant žemdir¬biams skirtų lengvatų, nes esamos kuro normos sodininkų netenkina. Tolesnės darbo užmokesčio kilimo kryptys veiks vaisių savikainos didėjimą, nes vaisių sky¬nimas, vaismedžių formavimas ir genėji¬mas, net ir dalims užuomazgų retinimas ir toliau bus atliekamas rankomis. Nors desertinių obuolių auginimo iš¬laidos didelės, tačiau sumaniai pritaikius kai kurių svarbių priemonių atpiginimo ga¬limybes galima vaisius išauginti ir pigiau.

2 lentelė

Auginimo išlaidų struktūra 1 ha

Šaltinis: Žemės ūūkis .Verslas 2005 04

Ne mažiau svarbu gražius kokybiškus desertinius vaisius gerai išlaikyti, todėl ša¬lyje ne tik rekonstruojamos senos sau¬gyklos, įrengiami šiuolaikiniai šaldymo įrenginiai, bet jau pastatyta per 2 tūkst. t talpos saugyklų su kontroliuojamąja at¬mosfera. Tokiose saugyklose obuolius galima išlaikyti iki naujojo derliaus. Jų sta¬tyba plečiama ir toliau [5].

Užauginus vėlyvuosius žieminius obuolius ir pritaikius pažangiausias laiky¬mo technologijas, vaisius galima tiekti ne tik šalies vartotojams, bet ir eksportuoti.

Atsižvelgiant į sodininkystės verslo perspektyvą ir norint pasiekti didesnį pro¬dukcijos konkurencingumą, būtina spar¬čiau ir daugiau auginti šiuolaikinės rin¬kos reikalavimus atitinkančių vaisių, pri¬taikant pažangiausias sodo konstrukcijas, kitas sodo priežiūros ir vaisių laikymo priemones. Be to, būtina sodininkystės ver¬slą organizuoti taip, kad ūkiai kooperuotųsi prekiniam vaisių parengimui ir nuola¬tiniam kokybiškos produkcijos tiekimui į rinką dideliu kiekiu.

5. RINKOS ORGANIZAVIMO IR ORGANIZACIJŲ PERSPEKTYVOS LIETUVOJE

Siekiant padėti vaisių augintojams geriau prisitaikyti prie bendrojo rinkos organizavimo, Lietuvoje dar iki įstojimo į ES buvo parengtos ir priimtos vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų (toliau GO) pripažinimo ir finansinio rėmimo taisyklės, tačiau dėl daugelio socialinių-psichologinių ir organizacinių-ekonominių priežasčių iki šiol nėra pripažinta nė viena GO. Dabartiniu metu imtasi bendrojo vaisių ir daržovių rinkos organizavimo reformavimo, atveriančio naujas galimybes GO kurtis ir finansinei paramai gauti.

2003 metų rugpjūčio mėnesį ES ppadarė esminius taisyklių, reglamentuojančių vaisių ir daržovių rinkos organizavimą, pakeitimus. Šių pakeitimų pagrindinė kryptis – decentralizacija: sprendimų daugeliu klausimų priėmimas buvo perduodamas šalims narėms. Naujos nuostatos įtvirtintos Europos Komisijos reglamentuose 1432/2003 (dėl GO pripažinimo ir gamintojų grupių preliminaraus pripažinimo sąlygų) ir 1433/2003 (dėl veiklos fondų, veiklos programų ir finansų paramos). Neteko galios Komisijos reglamentai 412/97,478/97 ir 609/01.

Didžiausius pakeitimus įnešė reglamentas 1432/03 (Commission., 2003):

o siekiant įteisinti naujas rinkos tendencijas, GO skatinamos jungtis į naujus stambesnius darinius;

o reglamentuojama GO pavaldžių įmonių veikla;

o sukuriamos galimybės į GO priimti narius – ne vaisių ir daržovių augintojus.

Tarptautinės GO būstinė turi būti toje šalyje, kurioje gaminama didžioji prekinės produkcijos dalis arba kurioje dauguma organizacijos narių turi savo ūkius. Europos Sąjungoje jau buvo tokių atvejų, kai GO peržengdavo valstybių sienas, dabar ši tendencija įgavo visišką teisinį pripažinimą. Tai sukuria visiškai naujas galimybes Lietuvos augintojams – Lietuvos ūkininkas, auginantis vaisius, uogas, daržoves ar grybus, gali tapti GO, kurios būstinė yra Prancūzijoje ar Anglijoje, nariu. Kartu tai kelia ir tam tikras grėsmes – aktyviausi pajėgių ūkių savininkai gali įsitraukti į tarptautines GO, nesistengdami būti daugumos Lietuvos augintojų sujungimo ir nacionalinės rinkos tvarkymo iniciatoriais, palikdami žymią augintojų dalį „už borto“.

Vis labiau įsigalinčios globalizacijos tendencijas atspindi tarptautinių GO asociacijų aiškus

įteisinimas ir jų kūrimosi skatinimas. Jų veiklos principai tie patys kaip tarptautinių GO.

Minėtas reglamentas įveda ir GO pavaldžios įmonės sąvoką. Tai įmonė, kurios ne mažiau kaip 90 proc. kapitalo priklauso GO ar GO asociacijai. Pavaldžios įmonės prekinė produkcija laikoma GO produkcija, apskaičiuojant Europos Sąjungos biudžeto finansų paramos dydį.

Nustatyta galimybė GO nariais priimti fizinius ir juridinius asmenis, nesančius vaisių ir daržovių augintojais, aiškiai pabrėžiant, kad tokie nariai negali gauti tiesioginės naudos iš Bendrijos biudžeto GO teikiamos finansų paramos. Jie taip ppat neturi teisės balsuoti, kai sprendžiami su GO veiklos fondu susiję klausimai. Atkreiptinas dėmesys, kad galutinį sprendimą, ar ne augintojai gali būti GO nariais, ir tokios narystės sąlygas nustato atskiros šalys. Lietuvoje šiuo klausimu vyko aštrios diskusijos ir buvo suformuota nuomonė, kad ne augintojų (pvz., didmeninių prekybininkų) dalyvavimas GO gali būti naudingas, bet jie jokiu būdu neturėtų įgyti dominuojančios padėties, jų balsų dalis organizacijai priimant sprendimus turi būti ribota. Viena iš priežasčių, dėl kurių Lietuvoje kol kas nepripažinta nė viena GGO, yra ta, kad augintojai nevisiškai apsirūpinę produkcijos saugojimo, prekinio paruošimo įranga, neturi reikiamos realizavimo ir valdymo sistemos, prekybinių ryšių. Augintojų jungimasis apie tokias pajėgias vaisių ir daržovių realizavimo įmones kaip kooperatinė bendrovė „Daržovių centras“, UAB „Domeina“, galėtų būti abipusiai nnaudingas, stiprintų pačių augintojų poveikį rinkai, leistų jiems naudotis ES teikiama GO finansų parama.

Vykdoma vaisių ir daržovių rinkos organizavimo decentralizacija sudaro galimybes geriau atsižvelgti į atskirų šalių sąlygas, rinkos būklę, tačiau šios galimybės Lietuvoje bus išnaudotos tik parengus detalias taisykles visais klausimais, kurie perduoti nacionalinei kompetencijai. Kol kas tokių taisyklių nėra. Tikslinga nedelsiant sudaryti ekspertų grupe, reikiamiems normatyviniams aktams rengti. GO kūrimosi spartinimui reiktų parengti specialią programą, apimančią informavimą, mokymą, konsultavimą, parengiamųjų darbų finansavimą. Tam būtų galima naudoti kooperacijos plėtrai skirtas nacionalinio biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšas.

Vaisių ir daržovių rinkos organizavimą numatoma ir toliau reformuoti. 2004 metų rugpjūčio mėnesį Europos Komisija paskelbė bendrosios vaisių ir daržovių rinkos organizavimo analizę (Analysis.., 2004) ir raportą dėl bendrosios vaisių ir ddaržovių rinkos organizavimo supaprastinimo (Report.,2004). Siekiama paskatinti diskusijas dėl sektoriaus ateities, keliami klausimai, ar reikalinga BZŪP šio sektoriaus esminė reforma, kaip palengvinti BZŪP įdiegimą naujosiose šalyse narėse, garantuoti aukštos kokybės produktų tiekimą, susieti vaisių ir daržovių rinkos tvarkymo ir kaimo plėtros uždavinius. Bendroji prognozuotina reformavimo kryptis – dar žymesnis GO rėmimas, mažinant intervencines priemones, platesnis subsidiarumo principo, tvarkant rinką, taikymas [3].

IŠVADOS

1.Šalyje verslinė sodininkystė vystoma dviem kryptimis: vaisiai ir uogos auginamos desertui, uogos auginamos giliai užšaldyti ir perdirbti, o vaisiai &– koncentruotoms sultims.Verslinės sodininkystės tikslas – aprūpinti desertiniais obuoliais, braškėmis ir kitais vaisiais bei uogomis didžiąją dalį šalies rinkos ir didinti jų eksportą į ES Šiaurės bei trečiąsias šalis. Toliau plėsti ir stabilizuoti šaldytų uogų bei obuolių koncentruotų sulčių eksportą į ES šalis.

2. Taikant intensyvias vaisių ir uogų auginimo technologijas, labai padidėjo kokybiškos šiuolaikines rinkos reikalavimus atitinkančios sodinamosios medžiagos poreikis. Išsiplėtė valstybės kontroliuojamųjų medelynų tinklas, kuriuose auginami paklausūs sodinukai.

3.Siekdami gauti didesnį pelną, intensyviai prižiūrimų verslinių sodų ir uogynų augintojai pirmiausia ieško savikainos mažinimo būdų. Serbentynuose, kur derlius nuimamas kombainais, tai padaryti pavyksta. ŽŪB penkerių metų duomenys patvirtina, kad didžiausią vaisių ir uogų auginimo savikainos išlaidų dalį sudaro darbo užmokestis. Svarbu pasiekti, kad perdirbimui skirti obuoliai nebūtų auginami už tokią pat savikainą kaip ir desertiniai.

4.Šalies sodininkystės verslo sėkmę lems ir pačių sodininkų organizuotumas, nes pa¬vieniai sodininkai negalės atlaikyti konku¬rencijos. Įsitvirtinimas rinkoje ir verslo sėk¬mė priklausys nuo to, kaip greitai šalies sodininkai susijungs į bendrą gamintojų organizaciją ir nenutrūkstamai pateiks daug kokybiškų desertinių ir perdirbti tinkamų vaisių.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos.(2002). – Babtai: Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas.

2. Intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos.(2004). – Babtai: Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas.

3. Kaimo verslų vadyba: teorija, studijos, praktika.(2004). – Kaunas: Akademija.

4. Lietuvos žemės ir maisto ūūkis 2005. (2006). – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

5. Žemės ūkis. Verslas. 2005 Nr. 04.