Tvarto rekonstrukcija į bokšinę karvidę

TURINYS

Įvadas 3

1. Gyvulių gerovės reikalavimai 4

2. Aplinkos apsaugos reikalavimai gyvulininkystėje 6

3. Tvarto rekonstrukcijos technologija 10

3.1. Tvarto technologinė schema 10

3.2. Tvarto vidaus įranda 13

3.3. Gyvulių šėrimo technologija ir įranga 14

3.4. Mėšlo ir nuotekų tvarkymas 15

3.5. Melžimo įranga 15

3.6. Reikalavimai tvarto mikroklimatui 16

4. Išvados ir pasiūlymai 21Įvadas

Besikuriančiose ir modernizuojamose Lietuvos fermose aktualu pritaikyti statybinius ir technologinius sprendimus, sintezuojančius šiuolaikines ekonomikos, etologijos ir ekologijos nuostatas.

Ekonomikos sąlygos skatina statyti pigesnius, labiau prisitaikiusius prie rinkos tvartus. O pastaraisiais metais vis labiau sureikšminamos etologinės ir ekologinės nuostatos skatina grįžti prie natūralesnių gyvulių laikymo sąlygų.

Nuo 1990 m. vis ggriežčiau reglamentuojami gyvulių bei gamtos apsaugos klausimai Europos Sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis konvencijomis, susitarimais. Ryškėja tendencija galvijus laikyti palaidus erdviose, neapšiltintose patalpose. Tai ne tik ekonominės (mažėja pieno, mėsos savikaina), bet ir fiziologinės priežastys. Tokiomis sąlygomis gyvuliai geriau vystosi.

Daugelio mokslininkų tyrimai atskleidžia visiškai naują požiūrį į gyvulių laikymo sąlygas bei statybinius, technologinius sprendimus Lietuvoje. geri gamybos rodikliai gaunami esant tvartuose ne tik stabiliems klimato parametrams, automatizuotiems procesams, bet ir paprastoms sąlygoms, kurios tenkina įgimtas gyvulių reikmes. Daugeliui ūkininkų iškyla klausimai –– kokius gyvulius laikyti yra naudingiausia, kokio dydžio kurti fermas, kokio tipo statyti pastatus, kaip pasirinkti tinkamiausią gyvulių laikymo technologiją. Konkrečiai atsakyti į šiuos klausimus yra labai sunku, nes kol mūsų kaimuose buvo kuriamas socializmas, Vakarų Europos, Skandinavijos ir Š. AAmerikos gyvulių augintojai mus gerokai pralenkė ne tik gyvulių produktyvumu, bet ir darbo našumu. Todėl ieškant atsakymų, kaip efektyviau tvarkyti turimą ūkį, vis dažniau tenka dairytis į Vakarų Europos šalis. Nors dar daugelis ūkininkų mano kitaip, tačiau Lietuvos sąlygomis jau ir dabar sėkmingai galima specializuotis įvairiose žemės ūkio srityse. 1. Gyvulių gerovės reikalavimai

1. Gyvūnus turi prižiūrėti pakankamas darbuotojų skaičius, kurie turi tam tinkamų sugebėjimų, žinių ir profesinių įgūdžių.

2. Gyvūnai turi būti apžiūrėti ne rečiau kaip vieną kartą per dieną.

3. Kad gyvūnus bet kuriuo metu būtų galima kruopščiai apžiūrėti, turi būti tinkamas apšvietimas.

4. Gyvūnais, kurie atrodo nesveiki ar sužeisti, turi būti nedelsiant pasirūpinta ir, jeigu gyvūno būklė nepagerėja, turi būti kuo greičiau kreipiamasi į veterinarijos gydytoją. Prireikus nesveiki ar sužeisti gyvūnai atskiriami ir patalpinami atskiroje ppatalpoje, kurioje yra, jei reikia, sausi patogūs pakratai.

5. Gyvūnų savininkas ar laikytojas turi registruoti visus gyvūnams suteikto gydymo atvejus ir kiekvienos apžiūros metu rastų nugaišusių gyvūnų skaičių.

6. Registravimo įrašai saugomi trejus metus ir turi būti pateikiami VMVT paprašius.

7. Gyvūno judėjimo laisvė, atsižvelgiant į jo rūšį, neturi būti varžoma; gyvūnas neturi būti be reikalo kankinamas ar žalojamas.

8. Jei gyvūnas yra pririštas arba laikomas atskirtas, jam turi būti suteikta vieta, atitinkanti jo fiziologines ir etologines reikmes.

9. Gyvūno laikymo vietos statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos iir įranga, prie kurių gyvūnai gali prisiliesti, neturi būti kenksmingos gyvūnams ir turi būti pritaikytos taip, kad jas būtų galima valyti ir dezinfekuoti.

10. Gyvūnų laikymo vieta ir įtaisai jiems atitverti turi būti įrengti ir prižiūrimi taip, kad nebūtų aštrių kampų, galinčių sužeisti gyvūnus.

11. Oro apykaita, dulkėtumas, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija turi atitikti normas, kurios nėra kenksmingos gyvūnams.

12. Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje beatitinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas.

13. Ne pastatuose laikomi gyvūnai, kur reikia ir galima, turi būti apsaugoti nuo jų sveikatai kenkiančių nepalankių oro sąlygų, plėšrūnų ir pavojų.

14. Visa gyvūnų sveikatai ir gerovei svarbi automatinė ar mechaninė įranga turi būti bent kartą perdieną tikrinama. Surasti gedimai turi būti nedelsiant pašalinti arba, jei to padaryti negalima, turi būti imamasi priemonių apsaugoti gyvūnų sveikatą ir gerovę.

15. Jei gyvūnų sveikata ir gerovė priklauso nuo dirbtinio ventiliavimo sistemos, turi būti įrengta atsarginė ventiliavimo sistema, kad būtų išsaugota gyvūnų sveikata ir gerovė dirbtinai ventiliavimo sistemai sugedus; turi būti įrengta apie gedimus įspėjanti signalizacijos sistema. Signalizacijos sistema turi būti reguliariai tikrinama.

16. Gyvūnai turi būti šeriami jų amžių ir rūšį atitinkančiais pašarais bei gauti pakankamai vandens;pašarų ir vandens kiekis turi patenkinti ggyvūnų mitybos reikmes.

17. Visi gyvūnai turi gauti pašaro jų fiziologines reikmes atitinkančiais laiko tarpais.

18. Šėrimo ir girdymo įranga turi būti suprojektuota, sukonstruota ir įrengta taip, kad būtų kiek galima sumažinta pašaro ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos galimybė.

19. Jokia kita medžiaga, išskyrus tas, kurios yra duodamos gydymo ar profilaktikos tikslais, neturi būti skiriama gyvūnui, jeigu moksliniais tyrimais nėra įrodyta, kad tos medžiagos poveikis nėra žalingas gyvūno sveikatai.

20. Audiniai ar kūno dalys gyvūnams (mutiliacija), esant reikalui, gali būti šalinami pagal VMVT nustatytus reikalavimus.

21. Natūralus ar dirbtinis veisimas arba veisimo procedūros, dėl kurių bet kuris iš gyvūnų yra kankinamas ar sužeidžiamas arba gali būti kankinamas ar sužeidžiamas, neturi būti taikomi.

22. Esant būtinybei, VMVT gali leisti atlikti tam tikras procedūras, kurios gali būti minimalaus ai momentinio kentėjimo ar sužeidimo priežastis arba dėl kurių gyvūnai būtų sužeisti.

23. Laikant gyvūnus turi būti atsižvelgta į jų amžių, veislę, lytį ir gaunamos produkcijos rūšį.2. Aplinkos apsaugos reikalavimai gyvulininkystėje

Norint gerai ūkininkauti, negalima viršyti nustatyto didžiausio gyvulių tankumo ūkyje; tvartus reikia įrengti taip, kad gyvuliams juose būtų sveika aplinka; kad būtų išsaugota mėšlo tręšiamoji vertė ir sumažinti azoto nuostoliai, reikia gerai sureguliuoti gyvulių šėrimą, įrengti mėšlides, tinkamai tręšti laukus, o patręšus kuo greičiau užarti.

Šiuolaikinei mūsų šalies gyvulininkystei būdingas gyvulių koncentravimas stambiose įmonėse ir ffermose, ūkinė ir tarp ūkinė specializacija, ritminga srovinė (konvejerinė) gamyba, sudėtingų mechanizmų ir įrenginių, progresyvių gyvulių laikymo technologijų diegimas, kapitalinių, pastatų statyba, darbo, sanitarinės ir gamtosaugos kultūros kėlimas gyvulininkystės objektuose ir t.t.

Dėl didelio gyvulių skaičiaus koncentravimo vienoje vietoje (stambiose įmonėse) -atliekų koncentracija nedideliuose žemės plotuose ir aplinkos teršimas padidėja. Dalis gyvulinin¬kystės atliekų patenka į dirvą, vandenį ir orą. Aplinka ter¬šiama amoniaku, sieros vandeniliu, specifiniais kvapais, dul¬kėmis ir mikroorganizmais. Azoto junginiai iš gyvulių šlapimo patenka į orą: per savaitę 90-95 proc. šlapime esančių azoto junginių virsta amoniaku NH3 ir išgaruoja. Išginimo takų, mociono aikštelių paviršiuje susikaupusios srutos ir mėšlas taip pat teršia aplinką amoniaku. Mėšlo ir srutų irimo produktai labai įvairūs – vien išsiskiriančios dujos sudarytos iš 200 įvairių medžiagų, daugiausia dvokiančių ir nuodingų. Dujų ir aerozolių pavidalu jos patenka į atmosferą.

Aplinkos teršimo mažinimas gyvulininkystės atliekomis (mėšlu, srutomis ir blogais kvapais), tinkama kritusių gyvulių lavonų utilizacija, gyvulių laikymo ir aptarnavimo objektų aplinkos tvarkymo reikalavimų laikymasis – tai klausimai, kurie rūpi veterinarijos sanitarijai, zoohigienai ir gamtosaugai. Juos reikia žinoti visiems žemės ūkio specialistams.

Reikalavimai mėšlui laikyti.

1. Mėšlidė ir srutų kauptuvas turi būti įrengti taip, kad iš gretimų teritorijų į juos negalėtų patekti paviršinis ir požeminis (gruntinis) vanduo bei iš jų – srutos

į aplinką.

2. Mėšlidėje ir srutų kauptuve turi būti įrengtas užtikrinantis visą eksploatavimo laikotarpį sandarumą hidroizoliacinis sluoksnis.

3. Savitaka ar siurblių pagalba skystasis mėšlas (srutos) į kauptuvą turi būti tiekiamas į jo dugno dalį. Srutų kauptuvas turi būti uždengtas. Tam gali būti naudojamos įvairios plaukiojančios dangos (tirštojo mėšlo, smulkintų šiaudų, medinės, plastikinės, keramzito granulės, 2-3 mm storio aliejaus sluoksnis ir kt.) arba stogo dangos. Neuždengti gali būti stambių (>500 SG) gyvulininkystės ūkių, iki šio teisės akto įsigaliojimo įrengti, tvenkinių tipo srutų kauptuvai &– lagūnos bei skystojo mėšlo mėšlidės (atliekant naujų mėšlidžių statybą, turi būti numatomos priemonės joms uždengti).

4. Sukauptas tirštasis mėšlas atviroje mėšlidėje turi būti uždengtas šiaudais, durpėmis arba plėvele.

5. Mėšlidės (aikštelės, rezervuaro ar lagūnos tipo) turi būti tokios talpos, kad jose tilptų 6 mėnesių mėšlas.

6. Srutų kauptuvai (jei fermoje susidaro srutos) turi būti tokios talpos, kad galėtų sukaupti ne mažiau kaip per 5 punkte nustatytą laikotarpį susidarančias srutas (skysčius) ne tik nuo mėšlidėse sukaupto mėšlo, bet ir nuo mėšlo pakrovimo aikštelių, mmelžimo vietų, pašarų ruošimo aikštelių. Kai tirštasis mėšlas kaupiamas atviroje mėšlidėje, skaičiuotinas srutų kiekis sudaro 73 proc. kritulių kiekio, iškritusio į mėšlidę ir mėšlo pakrovimo aikštelę per kaupimo laikotarpį. Kitų rūšių nuotekų, šalinamų į srutų kauptuvą, kiekiui įvertinti naudojami turimi nnatūrinių matavimų duomenys, o, jei jų nėra, – kiti skaičiavimo ar analogijos metodai. Lagūnos tipo srutų kauptuvai gali būti įrengti grunto iškasoje, kai gruntinio vandens lygis yra žemiau jos dugno, užtikrinant jų sandarumą visą eksploatacijos laikotarpį (pvz., panaudojant atsparią hidroizoliacinę plėvelę ir (arba) kitas atitinkamas priemones). Didesnių kaip 70 SG fermų lagūnos tipo srutų kauptuvuose turi būti įrengiama hermetiškumo. kontrolės drenažo sistema su kontroliniu šuliniu.

7. Atskirai įrengtoms mėšlidėms, srutų kauptuvams ir tvartams taikomi tie patys aplinkosauginiai, sanitariniai, higieniniai ir zooveterinariniai reikalavimai (pvz., sanitarinių apsaugos zonų (toliau – SAZ), kaip ir fermoms.

8. Mėšlides įrengti (mėšlą kaupti) draudžiama:

 paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje;

 užliejamuose plotuose (žemiau aukščiausios potvynio (1 proc. tikimybės) lygio altitudės);

 požeminio vandens vandenviečių (gręžinių vandeniui tiekti):

 griežto režimo ir taršos apribojimo juostose;

 2-oje mmikrobinės taršos apribojimo juostoje, išskyrus I grupės vandenvietėms, kai, atlikus galimo poveikio vertinimą, įrodoma, kad neigiamo poveikio nebus;

 neatlikus geologinių tyrimų statybos vietoje, intensyvaus karsto zonoje;

 išžvalgytuose ir perspektyviuose naudingų iškasenų telkinių plotuose;

 kitais teisės aktų numatytais atvejais.

9. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, II ir III grupių vandenviečių 3-ioje cheminės taršos apribojimo juostoje įrengti mėšlides galima tik atlikus galimo poveikio vertinimą ir nustačius, kad neigiamo poveikio nebus.

10. Atstumas nuo mėšlidžių, srutų kauptuvų, mėšlo lauko rietuvių iki vandens kaptažo įrenginių (šachtinių, gręžtinių šulinių iir kt.), kuriems apsaugoti nėra nustatytų apribojimo juostų, turi būti ne mažesnis kaip 50 m požeminio vandens srauto kryptimi ir 25 m prieš srautą.

11. Mėšlides ir srutų kauptuvus leidžiama neįrengti, kai gyvūnai laikomi giliame tvarte, kuriame telpa per kaupimo laikotarpį, nurodytą 5 punkte, susidarantis mėšlas.

12. Fermose (išskyrus turinčius gilius tvartus), kuriose nėra reikalavimus atitinkančių mėšlidžių ir kuriose laikoma daugiau kaip 300 SG, reikalavimus atitinkančios mėšlidės turi būti įrengtos iki 2008 m. sausio 1 d., o tose fermose, kuriose laikoma nuo 10 iki 300 SG, – iki 2012 m. sausio 1 d.

13. Neturinčiuose mėšlidžių ūkiuose, suderinus su atitinkamu Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentu, leidžiama tirštą mėšlą laikinai kaupti lauko rietuvėse, laikantis šių sąlygų:

 mėšlas lauko rietuvėse kaupiamas tik tuose laukuose, kurie numatyti juo tręšti bei jo kiekis neturi viršyti tam laukui tręšti leidžiamo panaudoti mėšlo kiekio;

 lauko rietuvės vieta parenkama siekiant užtikrinti didžiausius atstumus iki gyvenamosios ir visuomeninės paskirties objektų bei stengiantis, kad tokių objektų nebūtų vyraujančia vėjo kryptimi, pavasario ir liūčių metu neapsemiamoje teritorijoje;

 aikštelė iš visų pusių apjuosiama ne žemesniu kaip 50 cm aukščio žemių pylimu. Pylimas turi būti įrengtas taip, kad visą mėšlo saugojimo laikotarpį nebūtų srutų ištekėjimo už jo ribų;

 prieš kraunant mėšlą, aikštelėje supilamas 50 cm aukščio orasausių ddurpių, pjuvenų arba 70 cm smulkintų šiaudų ar medžių lapų pasluoksnis, skirtas srutoms absorbuoti;

 rietuvė uždengiama plėvele, durpėmis, žemėmis arba smulkintais šiaudais.

14. Gyvenamose vietovėse gyvenantys fiziniai asmenys asmeninio ūkio tikslais turi teisę sandėliuoti tirštą mėšlą ne ilgiau kaip 6 mėnesius uždengtose bei ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas neuždengtose lauko rietuvėse ar mėšlidėse.

Nuotekų tvarkymas.

Fermose susidarančios nuotekos turi būti surenkamos ir tvarkomos vadovaujantis šiais principais:

1. Buitinės ir kitos artimos jų sudėčiai nuotekos turi būti kanalizuojamos į miesto ar gyvenvietės nuotekynus. Jei tokių galimybių nėra, turi būti projektuojami ir statomi vietiniai nuotekų valymo įrenginiai, iš kurių išleidžiamos nuotekos turi atitikti Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus. Biologiškai nevalytas buitines nuotekas negalima maišyti su kitomis nuotekomis.

2. Paviršinės nuotekos nuo švarių fermos teritorijų (stogų, pėsčiųjų zonų ir kt.) gali būti nuvedamos paviršiumi arba per fermos paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą išleidžiamos į gamtinę aplinką be valymo. Naujai statomose ar rekonstruojamose fermose pastarosios nuotekos neturi patekti į pavir.šinių nuotekų nuo potencialiai teršiamų teritorijų (mechanizacijos kiemų, trąšų, naftos produktų, kitų aplinkai pavojingų medžiagų sandėlių, atliekų, gyvulių melžimo, pasivaikščiojimo, pašarų ruošimo, paėmimo aikštelių, diendaržių ir kt.) tvarkymo sistemą.

3. Naujai statomose ir rekonstruojamose fermose gamybinių nuotekų ir paviršinių nuotekų nuo potencialiai teršiamų fermos teritorijų tvarkymui turi būti įrengiamos nuotekų tvarkymo ir kkontrolės sistema. Susidariusios nuotekos gali būti:

 išvalius valymo įrenginiuose iki nustatytų normų išleidžiamos į gamtinę aplinką (paviršinio vandens telkinius arba į infiltracijos į gruntą įrenginius). Nuotekos gali būti išleidžiamos be valymo, jeigu, vykdant jų užterštumo kontrolę, nustatomas atitikimas nustatytoms normoms;

 surenkamos į atskirus nuotekų kauptuvus ir naudojamos laukams tręšti taikant tuos pačius, kaip ir srutų ar skystojo mėšlo išlaistymui, reikalavimus;

 išleidžiamos į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas3. Tvarto rekonstrukcijos technologija

3.1. Tvarto technologinė schema

Gyvuliai turi būti auginami ir laikomi tokiomis sąlygomis, kurios jiems nekenksmingos. Jos turi būti parenkamos atsižvelgiant į gyvūno rūšies bei veislės ypatumus. Gyvulių laikymo sistemos ir būdai, tvartų dydis projektuojami priklausomai nuo ūkio krypties ir specializacijos. Pasirinkta gyvulių laikymo sistema turi garantuoti gerą gyvulių sveikatą ir didelį produktyvumą, mažas pašarų, darbo bei pinigines sąnaudas, kokybišką produkciją ir apsaugoti aplinką nuo užteršimo gamybos atliekomis.]

Pastatai gyvuliams laikyti turi būti ekonomiški, jų matmenys turi atitikti technologinių procesų reikalavimus. Statybinės konstrukcijos ir pastatų vidaus inžinerinė įranga turi garantuoti reikiamą mikroklimatą. Patalpų grindys turi būti neslidžios, lygios, guoliavietėse mažai laidžios šilumai, nelaidžios drėgmei, atsparios srutų ir dezinfekuojančių skysčių poveikiui.

Perėjimuose ir gyvulių varymo takuose grindų nuolydis neturi būti didesnis kaip 6 %, boksuose ir perdarynėse – 2 %.

Mano darbo tema – tvarto rekonstrukcijos technologija į

boksinę karvidę. Taigi, užduotyje pateiktą karvidę (1 pav.) pertvarkysiu į boksinę karvidę.

1 pav. Karvidės schema.

Savo planuojamame tvarte įrengsiu boksus 85 galvijams, rekonstruosiu mėšlo šalinimo sistemą, apskaičiuosiu tvarto vėdinimo parametrus, parinksiu vidaus įrangą.

2 pav. 85 vietų boksinė karvidė, kurioje mėšlas šalinamas skreperiniu transporteriu.

2 pav. pateikiu savo rekonstruotos karvidės schemą. Šioje karvidėje įdiegiau skreperinį transporterį mėšlui šalinti, parinkau „eglutės“ tipo melžimo aikštelę, įdiegiau kraiginę vėdinimo sistemą.

3.2. Tvarto vidaus įranga

Girdytuvės. Gyvulininkystės fermose vanduo reikalingas gyvuliams girdyti, pašarams ruošti, pieno paruošimui, gyvuliams ir ttvartams valyti. Gerai organizavus vandens tiekimą, pakyla gyvulių produktyvumas ir sveikatingumas. Nešerti gyvuliai gali gyventi 30-40 dienų, o negirdyti – tik 4-8 dienas.

Galvijų girdymui gali būti naudojamos stacionarios ir mobilios girdytuvės. Mobilios girdytuvės dažniau naudojamos ganyklose ganomiems gyvuliams, nes jas galima kilnoti iš vienos vietos į kitą, pervarant gyvulius iš vieno lauko į kitą.

Mano suprojektuotoje fermoje galvijams girdyti parinkau 2 firmos „DeLaval“ girdyklas T120 (3 pav.). Šios girdyklos skirtos tvartams, kur gyvuliai laikomi palaidi. Girdykla kabinama ant sienos, nors ggali būti ir pastatoma ant grindų. Ši patvari, atspari smūgiams girdykla pagaminta iš tvirtos polietileno masės, tarp sienelių yra įrengtas izoliacinis sluoksnis, apsaugantis vandenį žiemą nuo užšalimo. 140 cm girdykloje telpa 120 l vandens, kurio pakanka 50 karvių. Mano aprašomam ūūkiui parinkau 2 tokias girdyklas.

3 pav Girdykla T 120

Boksai. Boksai padaro karvės guoliavietę jaukesne, tačiau padidina tvarto kainą. Savo fermoje parinkau tradicinius boksus, kurie yra išlankstyti iš 50 mm skersmens cinkuotų plieninių vamzdžių. Bokso grindys betoninės, padarytas 3 % nuolydis į mėšlo tako pusę ir 15 cm iškeltos virš mėšlo tako. Kiekviename bokse naudosiu „POMO“ firmos paklotus „Single“ (4 pav.). Šie paklotai sudaryti iš čiužinio dalies, viršutinio patiesalo ir tvirtinimo priemonių. Čiužinio dalis pripildyta smulkintos gumos ir suformuota iš 12 cm pločio išilginių sekcijų. Ant čiužinio uždedamas vientisas viršutinis patiesalas, nepraleidžiantis skysčio ir pagamintas iš vašku apdoroto polipropileno. Čiužinio matmenys: 120x168x6.

4 pav. Boksas.3.3. Gyvulių šėrimo technologija ir įranga

Laikant dideles galvijų bandas, galvijų šėrimas tiesiog privalo būti mechanizuotas. Rankinis darbas šeriant ggyvulius būtų labai brangus ir neekonomiškas. Šiandien tai atliekama įvairiais pašarų dalytuvais. Pašarų dalytuvai gali būti traktoriniai ir elektrifikuoti, pastarieji gali būti bėginiai ir nebėginiai. Taip pat pašarų dalytuvai gali būti stacionarūs ir mobilūs. Dalytuvo tipas pasirenkamas pagal fermos tipą, laikomų gyvulių skaičių ir jų ūkinę paskirtį.

Mano rekonstruojamame ūkyje galvijai ištisus metus šeriami žolės silosu, todėl nereikalingos sudėtingos pašarų ruošimo ir jų atidavimo gyvuliams technologijos. Pakanka turėti paprastą prikabinamą prie traktoriaus pašarų dalytuvą. Dalytuve pašarai sumaišomi su koncentruotais pašarais ir iišdalinami gyvuliams. Šėrimo takas yra 3,5 m pločio, todėl traktorius lengvai gali juo pravažiuoti. Pašarai išdalinami įvažiuojant į fermą iš galo pro automatiškai pakeliamus vartus ir išvažiuojama fermos gale pro kitus tokius pačius vartus.

Norint sumažinti darbo sąnaudas šėrimui ir ėdžių valymui, vietoj tradicinių su vertikaliomis sienomis ėdžių pasirinkau grindyse įrengiamus kanalus, kurie padengti specialia plastiko medžiaga. Galvijai pašarą pasiekia per tarpus, esančius pertvaroje, skiriančioje šėrimo taką nuo gardo.

Pašarams išdalinti parinkau dalytuvą „Marmix 10“. Tai prie traktoriaus prikabinamas agregatas.

5 pav. Pašarų dalytuvas „Marmix 10“.3.4. Mėšlo ir nuotekų tvarkymas

Mano planuojamame tvarte mėšlui šalinti įrengiau skreperinį transporterį. Technologija yra gan paprasta: transporteris periodiškai įsijungdamas mėšlo takais išstumia mėšlą į lauke esantį mėšlo rezervuarą, kuris yra priblokuotas prie vienos iš galinių fermos sienų. Tvartas yra labai mažai kreikiamas pjuvenomis, todėl gaunamas mėšlas yra pusiau tirštas. Rezervuaro talpa leidžia jame sukaupti 9 mėn. mėšlą. Savo pasirinkimą galiu pagrįsti tuo, kad ši technologija yra pigesnė, nereikia papildomų įrenginių ar mašinų mėšlui išstumti, mėšlas nesikaupia mėšlo takuose.l3.5. Melžimo įranga

Kaip minėjau ankstesniuosiuose skyriuose, šioje fermoje parinkau „eglutės“ tipo melžimo aikštelę, kurioje vienu metu bus galima melžti 10 karvių. Šioje aikštelėje karves melš dvi melžėjos. Iš abiejų įgilinto tako pusių yra melžimo staklės, 30o kampu pasuktos į įgilinto ttako pusę. („eglutės“ tipo melžimo aikštelės pavyzdys pateiktas 6 pav.)

Melžimo aikštelės durys ir staklių varteliai valdomi jungikliais iš melžėjų darbo vietos.

Melžimas organizuojamas taip: viena melžėja, atidariusi vartus, suleidžia į vieną aikštelės pusę karves. Karvėms suėjus, vartai uždaromi.

Kiekviena melžėja 2×10 aikštelėje melžia po penkias karves: viena – pirmąsias penkias, antroji – kitas penkias. Numelžusi pirmąsias pieno čiurkšles, melžėja valo tešmenį ir ant spenių užmauna melžiklius. Tokia pat tvarka ruošiami melžti kitų keturių karvių tešmenys. Antroji melžėja tuo pat metu ruošia šeštos, septintos, aštuntos, devintos ir dešimtos karvių tešmenis. Užmovus melžiklius visoms dešimt karvių, kita karvių grupė suleidžiama į antrą melžimo aikštelės pusę. Jeigu nereikia baigti melžti anksčiau suleistų karvių, tai melžėjos pradeda ruošti tešmenis vėl atvarytoms karvėms ir užmauna melžiklius. Baigus melžti visas karves vienoje aikštelės pusėje, jos išleidžiamos, o į jų vietą suleidžiama kita karvių grupė. Taip melžimo procesas kartojasi. Galima išleisti pro vienus vartelius arba visą grupę pakeliant užtvarą. Tai būtų greitas išleidimas.

Įrenginiai. Fermoje parinkau firmos „Alfa Laval Agri“ melžimo įrangą ir „MilkMaster“ melžimo aparatus. Šiuose aparatuose įrengtas mikroprocesorius, kuris kontroliuoja pieno tėkmę, pulsaciją ir automatinį melžimo aparato nuėmimą, baigus melžti. Elektronika leidžia apskaičiuoti primilžį bei gauti kitus reikiamus signalus. Tai labai padeda kontrolinių melžimų metu, nereikalingi papildomi įrenginiai pprimelžto pieno kiekiui matuoti, lengviau stebėti karvių produktyvumą.

6 pav. Eglutės tipo melžimo aikštelė.

Primelžtam pienui atšaldyti ir laikyti parinkau tos pačios firmos uždaro tipo pieno aušintuvą „Century DX“. Aušintuvas įrengtas ir sujungiamas su melžimo sistema pieno patalpoje. Jo talpa – 2500 l. (7 pav.)

7 pav. Uždaro tipo pieno aušintuvas „Century DX“.3.6. Reikalavimai tvarto mikroklimatui

Mikroklimatą visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkystės patalpoje. Todėl būtina gerai įrengti vėdinimo sistemas, ypač ekologinėse fermose. Žiemos metu svarbu apsaugoti gyvulius nuo šalčio.

Termoreguliacija. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas drėgmės kiekiui patalpos sumažinti, todėl būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą.

Karštas oras neigiamai veikia gyvulius, turinčius intensyvią medžiagų apykaitą. Gyvulius neigiamai veikia didelis santykinis drėgnumas ir žema temperatūra. Sausą šaltį gyvuliai pakenčia lengvai.

Šilumos atidavimas į aplinką labai priklauso ir nuo oro judėjimo greičio. Skersvėjai visada nepageidaujami.

Uždarų patalpų mikroklimatas susideda iš daugelio veiksnių (temperatūros, drėgmės, oro judėjimo greičio, triukšmo, apšvietimo, CO2, CO, NH3, H2S ir kitų dujų kiekio, dulkių ir mikroorganizmų kiekio), kurie priklauso nuo vietovės klimato, statybinių medžiagų savybių, ventiliacijos sistemos, mėšlo šalinimo būdo, kanalizacijos būklės, apšvietimo prietaisų, apšildymo, gyvulių tankumo, laikymo technologijos.

Aplinkos temperatūra. Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir santykinei oro drėgmei, smarkiai sumažėja šilumos išskyrimas konvekcijos

būdu, tada sutrinka termoreguliacija ir organizmas perkaista. Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį drėgnumą, padidinti oro judėjimo greitį

Oro drėgnumas. Norint sumažinti santykinį drėgnumą uždarose patalpose, reikia laiku apšildyti tvartų statybines konstrukcijas, vartoti sausą kraiką, reguliariai šalinti mėšlą. Drėgmę mažina tvarkingai ir gerai veikianti ventiliacija. Kraikui reikia naudoti higroskopines medžiagas: šiaudus, sausas durpes, pjuvenas. Oro drėgnumui tvartuose sumažinti naudojamos negesintos kalkės.

Oro judėjimo greitis. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai žema – ppadidėja gyvulių peršalimo galimybė.

Nešildomuose tvartuose oro judėjimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s, šildomose – 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai ir drėgmei. Vasarą oro judėjimo greitis padidinamas iki 0,5-1,6 m/s.

Oro dulkėtumas. Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams.

Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusių odos epitelio ląstelių, jose būna sudėtingų kombinuotų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų).

Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5-43,6 kg/m3) šeriant gyvulius sausais pašarais. Pavojingiausios dulkės yra 0,2-5,0 μμkm dydžio.

Oro mikroorganizmai.Patalpų oro pagrindinę mikroorganizmų masę sudaro saprofitai, gausu įvairių kokų ir pelėsinių grybų (Aspergillus, Penicillium, Mucor). Iš patogeninių mikroorganizmų dažniausiai pasitaiko tuberkuliozės, raudonligės, paratifo, pastereliozės ir kitų ligų sukėlėjų.

Mikroorganizmų kiekis ir sudėtis ore priklauso nuo to, kkaip valomos dezinfekuojamos ir ventiliuojamos patalpos. Norint sumažinti mikroorganizmų kiekį tvarto ore, reikia griežtai laikytis higieninių sanitarinių reikalavimų,

Oro cheminė sudėtis.Gyvulininkystės patalpų oro cheminė sudėtis labai skiriasi nuo atmosferos oro. Jo kokybę labai blogina gyvulių iškvepiamas oras, nes iškvėptame ore yra 2-4 % CO2. Todėl patalpose didėja CO2 ir sumažėja deguonies kiekis. Pūvant organinėms medžiagoms (mėšlui, pakratams, srutoms), į orą išsiskiria NH3 ir H2S dujos, taip pat indolas, skatolas, ketonai, riebiosios rūgštys, etanolis, metanolis, propanas, butanas, heksanas, propanas, organinės rūgštys ir kita.

Tvarto vėdinimo sistemos parametrų skaičiavimas

Šioje fermoje parinkau kraiginę vėdinimo sistemą. Mano manymu, tai pati paprasčiausia, pigiausia ir gana efektyvi vėdinimo sistema. Esant tokiai sistemai nereikia paildomų įrenginių, tokių kaip ventiliatoriai. Šiek tiek pakeitus pastato konstrukciją per visą stogo ilgį ppadariau oro ištraukiamąjį kanalą, o tarp sienų ir kraigo – tiekiamuosius oro kanalus, kurie eina per visą pat.alpos ilgį, kurioje būna gyvuliai.

Oro apykaitos skaičiavimas

Oro apykaita pagal anglies dioksido kiekį apskaičiuojama:

V co = , m3/h

čia: m – gyvulių skaičius patalpoje, vnt;

p – CO2 kiekis, išskiriamas vieno gyvulio per patą, l;

pv – ribinis leistinas CO2 kiekis patalpos ore, l/m3;

piš – CO2 kiekis švariame tiekiamame ore, l/m3 (0.3-0.4).

V co = = 5602 m3 / h

Oro apykaita pagal vandens garų kiekį ppatalpos ore apskaičiuojama:

V H O = , m3/h

čia: g – garų kiekis, išskiriamas vieno gyvulio per valandą, d;

giš – įleidžiamo oro drėgmė, g/m3;

gv – absoliutinė patalpos oro drėgmė, kuriai esant santykinė oro drėgmė yra leistinose ribose, g/m3.

V H O = = 13425 m3 / h

Iš gautų rezultatų matyti, kad abiem atvejais gaunama skirtinga reikšmė. Išeinančio oro kanalo skerspjūviui apskaičiuoti naudosiu didesnę reikšmę, nes ateityje, keičiantis įvairiom tvarto sąlygoms, gali atsitikti taip, kad tvartas bus nepakankamai vėdinamas, o tai jau neatitiktų gyvulių gerovės reikalavimų.

Išeinančio oro kanalo skerspjūvis kraiginei ventiliacijai apskaičiuojamas:

F = ;

čia: V – oro apykaita, m3/h;

z – temperatūros zonos koeficientas: z=4,2;

g – laisvojo kritimo pagreitis (9,81 m/s);

H – kraigo aukštis, m;

tv–tiš – vidaus ir lauko temperatūrų skirtumas, K.

F = x 13425 x = 3,73 x = 3,73 x = 8,3 m2 / 50 m = 0.17 m

Kadangi oro ištraukiamojo kanalo kraige skerspjūvis turi būti 30% didesnis nei nustatytas tiekiamųjų oro kanalų skerspjūvis, tuomet oro tiekiamieji kanalai bus:

17 cm – 100 %

x cm – 30 % x = 5.1 cm

Oro apykaitos kartotinumas

K = ; čia: V – patalpų tūris, m3.

K = = 2,1 karto

Oro judėjimo schema tvarte, pritaikius kraiginę vėdinimo sistemą.

8 pav. KKraiginė vėdinimo sistema.4. Išvados ir pasiūlymai

Dabartiniu metu siekiant sumažinti gaminamu gyvulininkystės produktų savikainą, pagerinti laikymo sąlygas, vis dažniau statomi lengvų konstrukcijų pastatai. Tokiose fermose gyvuliai dažniausiai laikomi palaidai. Toks laikymo būdas labai atitinka ekologinio gyvulių laikymo reikalavimus, kuriuos reglamentuoja ES direktyvos. Tokios „šaltos karvidės“ jau statomos ir Lietuvoje. Atliekami moksliniai tyrimai. Šių fermų mikroklimato rodikliai labai priklauso nuo atmosferos reiškinių. LVA Zoohigienos ir maisto produktų sanitarijos katedros duomenimis, „šaltų karvidžių“ geresni higieniniai sanitariniai oro rodikliai. Ore mažiau randama amoniako, anglies dvideginio, mažesnis bakterinis, grybinis užterštumas. Tačiau labai svyruoja temperatūra ir santykinis drėgnumas. Šių rodiklių poveikis gyvuliams mūsų klimatinėmis sąlygomis dar reikalauja detalesniu tyrimų. Be to tokio tipo pastatuose reikia užtikrinti sausą ir šiltą guolį, iki soties šerti geros kokybės visaverčiais pašarais.

Rašydamas šį darbą ir projektuodamas karvidę, naudojausi savo patirtimi, įgyta keletą metų dirbant Skandinavijos ūkininkų ūkiuose.

5. Naudotos literatūros sąrašas

1. Kantminas J. Gyvulininkystės technologinių procesų mechanizavimas.- Vilnius: Mokslas, 1989.

2. Bleizgys R., Čėsna J., Kavolėlis B. Perspektyvios galvijų laikymo technologijos.- Akademija: 2000.

3. Stankūnienė V., Tacas J. Karvių melžimo taisyklės.- Kaunas, 2004.

4. Vaina J. Gyvulininkystės mašinos ir įrengimai.- Vilnius: Mokslas, 1990.

5. „AlfaLavalAgri“ firmos žurnalas ūkininkams. Fermų įrengimai ir ūkio prekės.- 2005.

6. www.organic.lt

7. www.lytagra.lt