Žemės ūkio technikos pagrindai

Augalininkystės ir gyvulininkystės katedra

TURINYS

1. Piktžolių naikinimas herbicidais bulvių pasėliuose…………3

2. Kukurūzų priešsėliai……………………… .3

3. Žieminio rapso sėjos laikas, sėklos norma ir įterpimas……… ..4

4. Cukrinių runkelių auginimo technologija be retinimo be retinimo…. .5

5. Miežių auginimas alaus gamybai………………….7

6. Kukurūzų žaliosios masės nuėmimo laikas…………….8

PIKTŽOLIŲ NAIKINIMAS HERBICIDAIS BULVIŲ PASĖLIUOSE

Bulvės auginamos maistui, pašarui, pramonei. Jų gumbai yra vienas iš svarbiausių augalinių maisto produktų. Juose yra 75-80 vandens, 12 -24 krakmolo, iki 2 baltymų, šiek tiek celiuliozes, riebalų cukraus, minelalinių druskų..

Bulvės yra jautrios piktžolėms. Bulvių pasėlyje, ilgą laiką dirva būna nepridengta, vvagų paviršius yra didesnis nei lygaus paviršiaus, tai labai palanku piktžolėms sudygti. Su dviskiltėmis piktžolėmis iki bulvių sudygimo galima kovoti mechaniškai apdirbti dirvą – akėjimu, kaupimu. Bet to nepakanka piktžolėms visiškai sunaikinti, ypač jei yra varpučių ar kitų šakniaatžalinių – plačialapių piktžolių. Todėl bulvių pasėliuose tenka naudoti herbicidus. Nuo dviskilčių piktžolių tinka visi šiuo metu registruoti preparatai. Nuo vienaskilčių piktžolių, taip pat ir varpučio, reikia naudoti herbicidus nuo varpinių piktžolių. Iš jų geru veiksmingumu išsiskiria Agil® (1,0 l/ha), jis sunaikina nne tik antžeminę dalį, bet gerai prasiskverbia į šakniastiebius ir didžiąją dalį jų visiškai sunaikina. Jis skirtas daugiametėms ir vienametėms vienaskiltėms piktžolėms. Juo purškiama, kai piktžolės yra 3-5 lapelių stadijoje (10- 15 cm aukščio). Taip pat galima naudoti Fusilade® Forte ((1,0–1,5 l/ha) ar Fusilade® Super (1,5–2,5). Šiuo herbicidu naikinamos daugiametės vienskiltes piktžolės.pasėliai purškiami kai piktžolės yra 4-6 lapelių stadijoje (10-15 cm aukščio).

Pasėlių priežiūros darbai priklauso ir nuo orų sąlygų. Herbicidai geriau veikia, kai vagos drėgnos ir žemė smulkių grumstelių struktūros.

Parenkant herbicidus, reikia atsižvelgti į dirvožemį, pasėlį, vyraujančias piktžoles, orą ir turimą techniką. Jei intensyvesnė mechaninė priežiūra, gali pakakti mažiau herbicidų, o lengvesniame dirvožemyje jų iš viso negalima daug vartoti.

Prieš bulvių sudygimą šiek tiek šiek tiek susigulėjusį drėgną dirvos paviršių po kaupimo ar akėjimo galima vienu iš šių herbicidų: prometrinu (1,5-2 kg/ha), zenkoru (0,5-1,0 kg/ha), sitrinu (2,0 kg/ha).

Herbicidų reiktų vartoti kuo mažiau, rinktis tuos kurių užtenka mažesnės normos ir kurie mažiau teršia aplinką. Purkštuvus reikėtų taip nukreipti ir sureguliuoti, kad jie sskiedinį paskleistų tik vagos keteros paviršiuje apie 20 cm juostoje, kuri purentuvais nejudinama – reikėtų mažiau herbicidų.

Ekologiniuose ūkiuose bulvių pasėliuose uždrausta naikinti piktžoles sintetiniais herbicidais. Piktžolės prieš bulvių sodinimą naikinamos dirvos dirbimu: skutimu, arimu, kultivavimu bei akėjimu. Visi šie darbai turi būti atlikti labai kokybiškai, nes taip galima labai sumažinti dirvos piktžolėtumą.

KUKURŪZŲ PRIEŠSĖLIAI

Kukurūzai laikomi seniausiai kultūriniais augalais. Kukurūzai – vieni iš pagrindinių augalų. Iš grūdų malami miltai, daromos kruopos, krakmolas, etilo spiritas, dekstrinas, alus, gliukozė, cukrus, medus, aliejus, vitaminas E, aaskorbininė ir gliutamininė rūgštis. Iš stiebų, lapų ir iškultų burbuolių gaminamas popierius, linoliaumas, viskozė, plastmasė, anestetikai ir kita. Kukurūzų grūdai – puikus pašaras.

Kaip parodė Lietuvoje atlikti tyrimai ir gamybinis patyrimas, priešsėliui kukurūzai ne tokie jautrūs kaip kiti varpiniai javai, svarbu, kad dirva nebūtų piktžolėta. Neblogas kukurūzų priešsėlis yra ankštiniai javai bei jų mišiniai su varpiniais javais. Nevengiama kukurūzus patsėliuose, nes ir atsėliuojant, tinkamai patręšus, žaliosios masės derlius nesumažėja. Ilgiau nei 4 m kukurūzų vienoje vietoje nereikėtų auginti.

Kukurūzai, kurių auginama dar nedaug, priešsėliui yra nereiklūs, svarbu, kad dirvoje nebūtų sąlygų sprakšiams veistis ir piktžolių. Kukurūzams geriausi priešsėliai yra kaupiamieji, ankštiniai augalai, užimtieji pūdymai.

Kukurūzai – geras priešsėlis kitiems augalams.

ŽIEMINIO RAPSO SĖJOS LAIKAS,

SĖJOS NORMA. IR ĮTERPIMAS

Sėjos laikas turi didelę reikšmę žieminių rapsų derlingumui ir žiemojimui. Tinkamiausias sėjos laikas – rugpjūčio pradžia. Sėjant žieminius rapsus po rugpjūčio 10 dienos, kiekvieną vėluojamą dieną didėja rizika, kad augalai nespės tinkamai pasiruošti žiemojimui. Pasėjus rapsus rugpjūčio 15 dieną, belieka tikėtis tik ilgo ir šilto rudens, kad augalai suspėtų išauginti gausią lapų sistemą ir stiprią pagrindinę šaknį. Tačiau mūsų klimato zonoje toks ruduo pasitaiko retai. Iki žiemos šalčių rapsai turi suspėti išauginti bent 8–10 lapų skrotelę ir 8–12 mm storio šaknies kaklelį. Tokie augalai yra atsparūs žiemos ššalčiams ir pavasarį dažnokai pasitaikantiems augalų iškilnojimams (Sėjos laiką dažnai lemia rapsų priešsėlio derliaus nuėmimo laikas).

Naudojama tradicinė dirvos dirbimo sistema, t. y. nuskusti ražienas ir vėliau jas suarti. Kai kurių augintojų patirtis rodo, kad daug paprasčiau ir pigiau galima paruošti dirvas rapsų sėjai be įprasto arimo. Tuomet po javų derliaus nuėmimo sekliai įdirbamos ražienos ir prieš rapsų sėją dirva toliau ruošiama priešsėjinio dirbimo agregatais. Žinoma, lauke neturėtų būti gausu daugiamečių piktžolių (varpučių, usnių, pienių) – jas reikėtų naikinti.

Sėjama normaliais (15 cm) tarpueiliais geriausia inkariniais noraginiais 2-3 cm. gyliu. Sėklos norma – 6-7 kg/ha daigių sėklų. Lietuvos žemė ūkio universitete 1987-1990 m. buvo atlikta žieminių rapsų sėklos normos tyrimai. Nustatyta, kad pavasarį skirtingo tankumo augalai gali išauginti panašaus sėklų derlių. Retesniame pasėlyje augalai labiau šakojasi, susiformavo daugiau ankštarėlių. Tyrimo autorių nuomone, jei 1 m2 išliko 6 augalai, tokio pasėlio išarti nereikėtų.

Prieš sėją sėkla beicuojama. Sudygę žieminiai rapsai greit uždengia tarpueilius, todėl pasėlių priežiūros darbų rudenį atlikti nereikia. Svarbu, kad pasėliai rudenį neišmirtų.

Geriau, kai žieminių rapsų pasėlis yra retesnis, negu per tankus. Tankiai sudygę augalai konkuruoja dėl šviesos ir maisto medžiagų. Stengdamiesi vienas kitą nustelbti rapsai per daug ištįsta, didžiausią energijos dalį skiria antžeminei daliai auginti ir mažiau šaknims. Tokiuose pasėliuose aantžeminė augalų dalis būna vešli, didžioji dalis lapų yra vertikalioje padėtyje, stiebai ištįsę, augimo kūgelis pakilęs aukščiau negu 3 cm nuo žemės paviršiaus, pagrindinė šaknis plona ir silpna.

Mažiau patyrę augintojai linkę sėti rapsus tankiau manydami, kad dalis augalų per žiemą išnyks ir pavasarį liks normalaus tankumo pasėlis. Tai labai klaidinga nuomonė. Pirmiausia, niekados nebūna taip, kad vienas ar du augalai išnyksta, o kiti šalia augantys pasilieka. Dažniausiai rapsų pasėlis sunyksta lopais arba net atskirais didesniais plotais. Antra, per tankus pasėlis visuomet yra mažiau atsparus nepalankioms žiemojimo sąlygoms.

Vokietijoje buvo tirta, kokią įtaką sėklos norma turi žieminių rapsų derliui. Nustatyta, kad hibridinių žieminių rapsų veislių sėklos norma nuo 30 iki 60 sėklų/m² esminės įtakos derliui neturi. Mat retesniame pasėlyje žieminiai rapsai gausiai šakojasi.

Bandyme iš pasėtų 30 sėklų/m² pavasarį liko 26 augalai/m², iš 60 sėklų/m² – 58 augalai/m². Tame pasėlyje, kur viename kvadratiniame metre augo 26 augalai, ant kiekvieno augalo buvo 270 ankštarų, o tankesniame pasėlyje (58 augalai/m²) – tik 120 ankštarų. Nepriklausomai nuo augalų tankumo, vienoje ankštaroje vidutiniškai buvo 24 sėklos, 1 000 sėklų svėrė 4,5 gramo. Galima teigti, kad rapsų šakojimasis priklauso nuo augimo sąlygų, tarpusavio augalų bei piktžolių konkurencijos, šviesos, dirvos drėgmės ir maisto medžiagų.

Bandymų

rezultatai rodo, kad nėra prasmės didinti žieminių rapsų sėklos normų, nes tai susiję su papildomomis išlaidomis brangiai sėklai įsigyti ir padidėjusia rizika, kadangi tankus pasėlis gali nukentėti nuo nepalankių žiemojimo sąlygų.

Teorinė hibridinių veislių žieminių rapsų sėklos norma, sėjant 30 sėklų/m², priklausomai nuo 1 000 sėklų masės, yra 1,6–1,8 kg/ha, sėjant 45 sėklas/m² – 2,4–2,5 kg/ha. Šiek tiek vėluojant sėją ir įterpiant 60 sėklų/m², sėklos norma yra 3,2–3,4 kg/ha. Linijinių rapsų veislių sėklos normą reikėtų bent 8–10 proc. padidinti.

Svarbiausia, kkad sėdami žieminius rapsus augintojai laikytųsi dviejų pagrindinių taisyklių: nevėluotų sėjos ir nedidintų sėklos normos.

CUKRINIŲ RUNKELIŲ AUGINIMO

TEHNILOGIJA BE RETINIMO

Kiek¬vie¬nas cuk¬ri¬nių run¬ke¬lių au¬gin¬to¬jas sten¬gia¬si iš¬au¬gin¬ti kuo di¬des¬nį der¬lių. Per¬dir¬bi¬mo fab¬ri¬kams svar¬bu, kad ga¬my¬bos pro¬ce¬so me¬tu kuo ma¬žiau cuk¬raus kar¬tu su ne¬cuk¬ri¬nė¬mis me¬džia¬go¬mis pa¬tek¬tų į me¬la¬są. Tarp cuk¬raus ga¬my¬bos nuos¬to¬lių ir cuk¬ri¬nių run¬ke¬lių trę¬ši¬mo azo¬tu yra glaudus ry¬šys.

Šios technologijos tikslas – mechanizuotai su mažiausiomis rankų darbo sąnaudomis išauginti maksimalų, geros kokybės šaknų derlių.Jo elementai tokie:

• Gerų dirvų ir priešsėlių parinkimas;

• Tręšimas organinėmis iir mineralinėmis medžiagomis;

• Kokybiškas dirvos ruošimas pavasarį sėjai;

• Herbicidų purškimas prieš sėją ir ant augalų;

• Vienasėklių runkelių sėja tiksliau išsėjimo mašinomis optimaliu laiku.

• Augalų skaičiaus formavimas hektare sėjamąja;

• Augalų apsauga nuo ligų ir kenkėjų;

• Gera runkelių priežiūra nuo sėjos iki tarpueilių uždengimo lapais;

• Derliaus nuėmimas srautiniu arba ppusiau srautiniu būdu minimalias nuostoliais.

• Gerų dirvų ir priešsėlių pasirinkimas;

Cukrinius runkelius tą pačią vietą galima sėti ne ankščiau kaip po 4 m. jų atsėliams gali sumažėti šaknų derlius 14-27% ir daugiau. Geriausi priešsėliai žiemkenčiai, pasėti po daugiamečių arba vienamečių žolių. Auginant jos po žiemkenčių, gaunamas ne tik didesnis derlius, bet ir geros kokybės šaknys. Žiemkenčiai gerai stelbia piktžoles, po jų neįsiveisia dirvoje runkeliams pavojingų ligų pradų ir kenkėjų. Nuėmus žiemkenčius lieka pakankamai laiko dirvai paruošti ir patrešti..

• Tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis tinkamiausiu laiku ir optimaliomis normomis;

Norint gauti didelį cukrinių runkelių derlių, reikia tęžti ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis. Priklausomai nuo maisto medžiagų kiekio dirvoje skiriama 120-150 kg/ha fosforo, 180-200 kg/ha kalio ir 120-180 kg/ha azoto. Dėl azoto pertekliaus užtrunka runkelių vegetacija. IIr jaunų lapų augimas.

Cukrinius runkelius reikia tręšti taip, kad jie būtų gerai aprūpinti maisto medžiagomis nuo sudygimo iki derliaus nuėmimo.

Organinės trąšos. Pirmoji ir nepakeičiama organinė trąša yra mėšlas. Ji pagerina dirvos fizines savybes, geriausiai augalus aprūpina visomis reikalingomis medžiagomis, taip pat mikroelementais. Mėšlą (50-60 t/ha) galima krėsti cukrinių runkelių priešsėliui arba cukriniams runkeliams. Pirmas būdas yra racionalesnis, nes patogu mėšlą laiku išvežti ir aparti, lieka daugiau laiko po žiemkenčių įdirbti ir piktžolėms naikinti, o runkelių derlius būna beveik vienodas. Skystą ((be kraiko) mėšlą (80-90 t/ha) reikia įterpti cukriniams runkeliam, o ne priešsėliui.

Mineralinės trąšos. Didžiausias cukrinių runkelių derlius uždera tada, kai jie tręšiami visomis NPK trąšomis. Mūsų krašte, patręšus vidutinėmis normomis, 1 kg azoto cukrinių runkelių šaknų derlių padidina 94,5 kg/ha, fosforo-40,0 kg/ha ir kalio – 14,2 kg/ha.

Mineralinės trąšos skirtingai veikia ir šaknų cukringumą. Azotas mažina šaknų cukringumą, daugėja tirpiu necukrinių medžiagų, todėl pablogėja sulčių kokybė. Fosforas šaknų cukringumą didina tose vietose, kur jo trūksta. Sulčių kokybei fosforas neturi poveikio. Kalis šaknų cukringumą didina daugiau negu fosforą, tačiau nuo per didelio jo kiekio gali pablogėti sulčių kokybė ir sumažėti cukrau išeiga.

• Dirvos dirbimas pavasarį;

Jei pavasaris ankstyvas, dirvos greit pradžiūsta ir būna per anksti sėti, jos pirmiausiai suakėjamos. Pradžiūvus ir įšilus 6-8 0C, kai ji jau smulkiai trupa dirva jau paruošta sėjai. Jei rudenį ji intensyviai dirbama, gerai suarta, nesupuolusi, pavasarį sėjai gali būti ruošiama.

Sėjai dirva purenama negiliai – maždaug tokiu gyliu, kokiu terpiama sėkla (3-4 cm.) tai priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties, drėgnumo ir sėklos stambumo.Viršutinis 3-4 cm sluoksnis turi būti purus, o gilesnis – standus, tuomet sėklas, o vėliau daigus apimantis dirvos sluoksnis gerai aprūpina drėgme, viršutinis purus- -oru.

• Herbicidų purškimas prieš sėją ir ant augalų;

Cukriniai runkeliai labai nepakenčia žolių. Piktžolės kkasmet sunaikina 10-15% šaknų derliaus ir mažina jų cukringumą, todėl jas reikia naikinti visokiomis priemonėmis. Piktžolėtos dirvos nuėmus priešsėlius ir kur bus sodinami cukriniai runkeliai purškiamos utalo tirpalu., turinčiu 36% v.m. jis gerai naikina ne tik varpučius, bet ir dirvines pienes, usnis, dirvines vijoklias, šalpusnius.Utelą reikia purkšti kaip tik atželia piktžolės.. hektarui reikia 200-300 l.darbinio skysčio. Mažiausiai 6 val. Po purškimo turi nelyti. Piktžolių šaknų sistemą paveikia per 2-3 savaites.. panašaus veikimo herbicidas randapas, turinti 36/ v.m.. tirpalo norma- 100-150 l/ha. Dar yra herbicidai lenacilas, fenazonas. Juos taip pat reikia išpurkšti prieš runkelių sėją ir įterpti.

Sudygusių runkelių pasėliuose piktžolės naikinamos betanalu.. purškiamas, kai dviskiltės vienametės piktžolės būna tik sudygusios arba turi 2-4 lapelius. Kuo piktžolės jaunesnės tuo betanalas veikia geriau. Norma -6 l/ha preparato. Efektyviausiai benalas veiki kai oro temperatūra 16-21 0 C. Labai gerai varpučius sudygusiuose runkeliuose naikina herbicidai fiuziladas, nabu, targa, zelekas.

Cukrinių runkelių piktžolės turi būti naikinamos intensyviai agrotechninėmis priemonėmis, o herbicidus varoti kaip pagalbinę priemonę.

• Augalų apsauga nuo ligų ir kenkėjų;

Cukiniams unkeliams daug žalos padaro ligos ir kenkėjai. Kartais dykstančius runkelius ir jaunus lapus puola runkelinės spargės..okiu būu pasėlį reikia išpurkšti vienu iš šių insektcidų: metaoso (1,2 kg/ha), fosfamidu(0,8 kg/ha, chlorafoso 91,2 kg/ha). Tirpalu. Gali užpulti runkelinės mmusės, kurios taip pat mažina šaknų derlių ir cukringumą.. amarai padaro žalos runkeliams. Palankios jiems plisti sąlygos- šilta ir sausa vasara.. jei amarai dar pakankamai neišplitę pakanka purkšti tik pasėlio pakraščius. Jei jie pasklidę po visą plotą reik purkšti ant pasėlių karbofosu (1-1,2 kg/ha) arba chlorofosu 92,7 kg/ha)

Daug žalos padaro daigų juodšaknė. Apsaugo priemonė- gera runkelių agrotechnika. Kartai dėl boro trūkumo užpuola sausasis viduriniųjų lapų puvinys. Kitos ligos ir kenkėjai aug žalos runkeliams nepadaro.

• Derliaus nuėmimas srautiniu arba pusiau srautiniu būdu minimalias nuostoliais

Cukriniai runkeliai Lietuvos sąlygomis subręsta tik spalio mėnesį. Kad derlius būtų geras jie turi augti apie 160-170 dienų. Šaknų masėje lapų neturi likti daugiau kaip 3%, nes dėl jų gali sumažėti cukringumas. Pjovimo nuostoliai 1 ha neturi būti didesnis kaip 5%, kasimo 5%, transportavimo ir iškrovimo- 1%. Nuimant runkelius, mažiausiai šaknų derlius prarandamas, kai lapai pjaunami iki jų susisegimo vietos..kuo lapai nupjaunami žemiau kertė tuo derliaus sumažėjimo procentai didesni. Srautinis būdas kai šaknys vežamos iš lauko tiesiai į fabrikus. Ši būdas pat efektyviausias nes nereikia šaknų valyti, perkrauti ,nereikia runkelių krautuvo. Jos nevysta, gerai laikosi, nėra masės nuostolių.

Visi darbai turi būti atlikti optimaliu laiku ir kokybiškai.

Pa¬grin¬di¬nis run¬ke¬lių au¬gi¬ni¬mo tiks¬las – kuo di¬des¬nis bal¬to¬jo cuk¬raus kie¬kis.

MIEŽIŲ AUGINIMAS ALAUS

GAMYBAI

Vystantis šalies alaus pramonei, didėja salyklinių miežių poreikis. Jų užauginame daug, tačiau ne visi grūdai salyklui tinka. Salyklo gaminimui reikalingi gerai ir vienodai dygstantys, stambūs, krakmolingi ir ne per daug baltymingi grūdai. Miežių grūdų kokybė labiausiai priklauso nuo klimato, dirvožemio sąlygų, auginimo technologijos ir veislės.

Mūsų klimatas salykliniams miežiams auginti palankus, todėl tinkamai auginamų gerų veislių grūdai gali patenkinti ir išrankiausius aludarius.

Labai svarbu miežius apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų. Palankiais ligoms plisti metais grūdų derlius gali sumažėti 20-30 proc. Be tto, dėl ligų sumažėja stambių grūdų išeiga.Ligos miežių lapus labiausiai pažeidė 1999 m. Tačiau jos pasireiškė vėlai, miežių bamblėjimo pabaigoje – plaukėjimo pradžioje, todėl užteko vieną kartą nupurkšti fungicidu (jeigu ligos išplinta anksti, miežius reikėtų purkšti du kartus). Nuo jo sumažėjo ne tik lapų, bet ir pašaknio ligų, o javai mažiau išgulė. Grūdų derlius, ypač ligoms jautrios veislės ‘Otis’, panaudojus pesticidus, šiek tiek padidėjo (210-690 kg/ha).

Reikalavimai salykliniams miežiams yra griežti. Praėjusiais metais I klasės salykliniuose miežiuose stambių grūdų turėjo bbūti 95 proc., baltymų grūduose – 9,5-11,0 proc.

Salyklinės miežių veislės ‘Otis’ grūdai yra stambesni negu veislės ‘Alsa’. Nuo didesnių azoto trąšų normų miežių grūdai susmulkėjo. Pesticidai, apsaugodami miežius nuo ligų ir kenkėjų, prailgino augalų vegetaciją, pagerino sąlygas grūdams formuotis, ttodėl stambių grūdų padaugėjo, vidutiniškai.3-4proc.

Miežių grūdų baltymingumas labiausiai priklausė nuo meteorologinių sąlygų. Sausringais metais vasariniai miežiai sukaupė daug baltymų. Azotu netręštų vasarinių miežių ‘Alsa’ grūduose jų yra net 14,9 proc. Nors ‘Otis’ – salykliniai miežiai, nelinkę kaupti baltymų, grūduose jų sukaupė apie 12-13 proc. Azoto trąšos skatino , o pesticidai mažino baltymų susikaupimą grūduose. Tręšiant didesnėmis trąšų normomis, pesticidai davė žymų derliaus priedą. Be to, pesticidais nupurkšti miežiai mažiau išgulėję, jų grūdai yra stambesni.

Salyklo kokybė labai priklauso nuo jo ekstraktingumo. Alaus pramonei tinkamiausios veislės, kurių salyklo ekstraktingumas didesnis negu 80 proc. Mūsų tirtų miežių salyklo ekstraktingumas svyravo nuo 76,7 iki 81,3 proc. Salyklinės miežių veislės ‘Otis’ salyklo ekstraktingumas buvo didesnis negu vasarinių miežių ‘Alsa’. Tik patręštų didžiausia (N90) azoto nnorma ‘Otis’ veislės miežių grūdai nebetiko alaus gamybai, tuo tarpu visai netręštų miežių ‘Alsa’ grūdai pagal elastingumą alaus gamybai netiko.

Mūsų tyrimų duomenimis, tik pesticidais purkštų ‘Otis’ veislės miežių grūdai atitiko aludarių reikalavimus.

Beje, tyrimai taip pat parodė: jeigu pašarinius miežių neišgalime normaliai patręšti azoto trąšomis, neapsimoka naudoti ir augalų apsaugos priemones.

Alaus pramonei geriausiai tinka stambūs miežių grūdai (80 proc. grūdų ne mažiau kaip 2,5 mm storio), didelio daigumo (ne mažesnio kaip 95 proc.), krakmolingi (ne mažiau kaip 60 proc. krakmolo), mažai bbaltymingi (ne daugiau kaip 12 proc. baltymų). Gaminant alų iš šių reikalavimų neatitinkančių grūdų, susidaro dideli nuostoliai tiek pramonei, tiek žemės ūkiui, nes sumažėja ekstrakto išeiga ir pereikvojami grūdai, kuriuos sušėrus, būtų gauta papildomų gyvulininkystės produktų.

Labiausiai alaus gamybai tinka dvieiliai vasariniai miežiai. Alui skirtų miežių negalima purkšti retardantais ir herbicidais, nes nuo jų blogėja grūdų kokybė.

Alui daryti skirtų miežių standarte nurodyta baltymų ribinė norma –12 proc., nes didelis baltymų ekstrakto kiekis miežiuose, sudaro salyklo perdirbimo technologinių sunkumų.

KUKURŪZŲ ŽALIOSIOS MASĖS NUĖMIMO LAIKAS

Maisto medžiagos kukurūzuose kaupiasi beveik iki pat vegetacijos pabaigos, todėl kuo vėliau pjaunami kukurūzai, tuo didesnis iš jų gaunamas derlius. Pastaruoju metu daugiau auginami vėlyvos veislės kukurūzai. Juos reikia nuimti ne ankščiau, kaip rugsėjo mėnesį. Labai suvėlinti derliaus nuėmimą taip pat pavojinga, nes kukurūzai yra jautrūs šalnoms ir esant 2-3 0C šalčiui, jau gali nušalti. Lietuvoje šalnos prasideda paprastai rugsėjo 20-25 d., todėl, atsižvelgiant į oro sąlygas, derliaus nuėmimą reikia pradėti tokiu laiku, kad iki šalnų pradžios būtų nuimtas visas derlius. Augalams nušalus pirmiausiai žūva krakmolas, iš kurių gyvuliai pasisavina vitaminą A. Esant lietingam orui nušalę lapai pelėja, genda, maisto medžiagos pradeda irti, pablogėja pašaro kokybė. Nedidelės šalnos kukurūzams daug žalos nepadaro – apšąla lapų viršūnės ir llauko pakraščiuose esantys augalai. Pirmas dvi dienas maisto medžiagų kiekis nesumažėja.

Lietuvoje auginami kukurūzų ir ankštinių mišiniai. Kukurūzų ir pupų, kukurūzų ir lubinų mišiniai imami, kai pradeda ruduoti apatinės ankštinių augalų ankštys. Kukurūzų mišinį geriausia nuimti ne ankščiau kaip rugpjūčio antroje pusėje. Ankščiau nupjovus, būna mažas žaliosios masės derlius., o nupjovus vėlesnėse išsivystymo fazėse – sumažėja ėdamumas.

LITERATŪRA

1. LŽŪTI KUKURŪZAI Vilnius „Mintis“ 1970

2. AUGALINKYSTĖ (vadovėlis aukštosioms mokykloms)Vilnius 1995

3. V. Vadopalas AGRONOMIJOS PAGRINDAI Vilnius „mokslas 1992.

4. Žur. Mano ūkis 2003-2006m.